1O kad tu būtum kaip mano brolis, kuris žindo mano motinos krūtis! Tada, tave radusi lauke aš tave bučiuočiau; taip, aš nebūčiau paniekinta.
2Tave vesčiau ir atgabenčiau į savo motinos namus, tu pamokytum mane; aš tave pagirdyčiau kvapniu vynu iš savo granatų sulčių.
3Jo kairė ranka būtų po mano galva, o jo dešinė apkabintų mane.
4Aš įpareigoju jus, o Jeruzalės dukterys, kad jūs nežadintumėte ir nekeltumėte mano meilės, kol ji nepanorės.
5Kas yra ta, kuri ateina iš dykumos, pasirėmusi į savo mylimąjį? Po obelimi tave pakėliau; ten tave pagimdė tavo motina; ten tave pagimdė tavo gimdytoja.
6Uždėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos; nes meilė stipri kaip mirtis; pavydas žiaurus kaip kapas; jos žarijos yra ugnies žarijos, turinčios karščiausią liepsną.
7Daug vandenų negali užgesinti meilės, nei srovės jos negali paskandinti; jei žmogus duotų visą savo namų turtą už meilę, tai būtų visiškai paniekinta.
8Mes turime mažą seserį, ir ji neturi krūtų; ką darysime su savo seserimi tą dieną, kai už ją kalbės?
9Jei ji būtų siena, pastatytume ant jos sidabrinius rūmus; o jei ji būtų durys, mes ją aptvertume kedro lentomis.
10Aš esu siena, ir mano krūtys kaip bokštai; tada jo akyse buvau kaip ta, kuri rado palankumą.
11Saliamonas turėjo vynuogyną Baal-Hamone; jis išnuomojo vynuogyną sargams; už jo vaisius kiekvienas turėjo atnešti tūkstantį sidabrinių.
12Mano vynuogynas, kuris yra manasis, yra mano akivaizdoje; o Saliamonai, turėk tūkstantį, o saugojantieji jo vaisius – du šimtus.
13Tu, kuri gyveni soduose, draugai klausosi tavo balso; leisk man jį išgirsti.
14Skubėk, mano mylimasai, ir būk kaip stirna ar jaunas elnias ant kvapiųjų augalų kalnų.