1Izaijo, Amoco sūnaus, regėjimas, kurį jis matė apie Judą ir Jeruzalę Judos karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Chezekijo dienomis.
2Klausykitės, o dangūs, ir atverk ausį, o žeme, nes VIEŠPATS kalbėjo: „Aš maitinau ir užauginau vaikus, o jie sukilo prieš mane.
3Jautis pažįsta savo savininką ir asilas savo valdovo ėdžias; bet Izraelis nepažįsta, mano tauta neapgalvoja“.
4O nuodėminga tauta, nuo neteisybės apsunkusi liaudis, piktadarių sėkla, vaikai, kurie sugadina; jie paliko VIEŠPATĮ, jie kurstė Izraelio Šventojo pyktį, jie pasuko atgal.
5Kodėl jūs daugiau beturėtumėte būti mušami? Jūs vis labiau ir labiau maištausite; visa galva nesveika ir visa širdis alpsta.
6Nuo kojų padų iki galvos nieko sveiko nėra joje; tik žaizdos, mėlynės bei pūnančios opos; jos nei užsiūtos, nei apraišiotos, nei suminkštintos tepalu.
7Jūsų kraštas ištuštėjęs, jūsų miestai sudeginti ugnimi; jūsų šalį svetimieji ryja jūsų akivaizdoje, ir ji ištuštėjusi, kaip sunaikinta svetimųjų.
8Ir Siono duktė palikta kaip lūšnelė vynuogyne, kaip sarginė agurkyne, kaip apgultas miestas.
9Jei kariuomenių VIEŠPATS nebūtų mums palikęs labai mažo likučio, mes būtume buvę kaip Sodoma, mes būtume panašūs į Gomorą.
10Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, jūs, Sodomos valdovai; atverkite ausį mūsų Dievo įstatymui, jūs, Gomoros tauta.
11„Kokiam tikslui man jūsų aukų daugybė? – sako VIEŠPATS, – aš sotus avinų deginamosiomis aukomis ir nupenėtų gyvulių taukais; aš nemėgstu jaučių ar avinėlių, ar ožių kraujo.
12Kai ateinate pasirodyti mano akivaizdoje, kas reikalavo iš jūsų rankos, kad tryptumėte mano kiemus?
13Nebeneškite tuščių aukų; smilkalai man yra pasibjaurėjimas; aš negaliu pakęsti jauno mėnulio ir sabatų, sueigų sušaukimo; netgi iškilmingas susirinkimas yra neteisybė.
14Jūsų jauno mėnulio ir jūsų paskirtų švenčių mano siela nekenčia; jie man yra sunkumas: pavargau juos nešti.
15Ir kai išskečiate savo rankas, aš paslepiu savo akis nuo jūsų; taip, kai atliekate daug maldų, aš nesiklausau: jūsų rankos pilnos kraujo.
16Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo darbų piktybę iš po mano akių; liaukitės darę pikta;
17mokykitės daryti gera; ieškokite teismo, padėkite engiamiems, teisėjaukite našlaičiams, užtarkite našles.
18Dabar ateikite, ir samprotaukime kartu, – sako VIEŠPATS, – nors jūsų nuodėmės būtų kaip skaisčiai raudona, jos bus baltos kaip sniegas; nors jos būtų raudonos kaip tamsiai raudona, jos bus kaip vilna.
19Jei būsite noringi ir paklusnūs, jūs valgysite šalies gėrybes;
20bet jei nesutiksite ir maištausite, būsite kalavijo praryti“; nes VIEŠPATIES burna tai kalbėjo.
21Kaip ištikimas miestas tapo paleistuve! Jis buvo pilnas teismo; teisumas buvo apsigyvenęs jame, bet dabar – žmogžudžiai.
22Tavo sidabras pavirto nuodegomis, tavo vynas sumaišytas su vandeniu;
23tavo kunigaikščiai – maištininkai ir vagių draugai; visi mėgsta dovanas ir seka paskui apdovanojimus; jie neteisėjauja našlaičiams, ir našlės byla neateina iki jų.
24Todėl sako Viešpats, kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Galingasis: „O, palengvinsiu save nuo savo priešininkų ir atkeršysiu savo priešams;
25ir aš nukreipsiu savo ranką į tave ir visiškai išvalysiu tavo nuodegas ir pašalinsiu visą tavo alavą;
26aš grąžinsiu tavo teisėjus, kaip pirma, ir tavo patarėjus, kaip pradžioje; paskui tave vadins: ‘Teisumo miestas, ištikimas miestas’.
27Sionas bus atpirktas teismu, o jo atsivertėliai – teisumu.
28Ir nusižengėliai bei nusidėjėliai pražus kartu, ir tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, bus sunaikinti.
29Nes jie gėdysis ąžuolų, kurių jūs troškote, ir jūs susigėsite dėl sodų, kuriuos esate išsirinkę.
30Nes jūs būsite kaip ąžuolas, kurio lapai suvysta, ir kaip sodas, kuris neturi vandens.
31Ir stiprusis bus kaip pakulos, o jų darytojas kaip kibirkštis, ir jie sudegs kartu, ir niekas jų neužgesins“.