1Žodis, kurį matė Amoco sūnus Izaijas apie Judą ir Jeruzalę.
2Ir paskutinėmis dienomis įvyks, kad VIEŠPATIES namų kalnas bus įtvirtintas kalnų viršūnėje ir bus išaukštintas virš kalvų; ir į jį plauks visos tautos.
3Daug tautų eis ir sakys: „Ateikite, eikime aukštyn į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo namus; ir jis mus mokys savo kelių ir mes vaikščiosime jo takais“; nes iš Siono išeis įstatymas, VIEŠPATIES žodis – iš Jeruzalės.
4Ir jis teis tautybių tarpe ir bars daugelį tautų; ir jie perkals savo kalavijus į noragus ir savo ietis į genėjimo peilius: tauta nekels kalavijo prieš tautą, ir jos nesimokys kariauti.
5O Jokūbo namai, ateikite, ir vaikščiokime VIEŠPATIES šviesoje.
6Todėl tu palikai savo tautą, Jokūbo namus, nes jie prisipildę iš rytų ir yra pranašautojai kaip filistinai, ir save patenkina svetimšalių vaikais.
7Taip pat jų šalis pilna sidabro ir aukso, ir nėra jų turtams galo; jų šalis taipogi pilna žirgų, ir nėra galo jų vežimams;
8jų šalis taip pat pilna stabų; jie garbina savo rankų darbą, tai, ką padarė jų pačių pirštai;
9ir prastas žmogus nusilenkia, ir didis žmogus nusižemina; todėl neatleisk jiems.
10Įeik į uolą ir pasislėpk dulkėse dėl VIEŠPATIES baimės ir dėl jo didybės šlovės.
11Išdidūs žmonių žvilgsniai bus nužeminti, ir žmonių puikybė bus palenkta, ir tik vienas VIEŠPATS bus išaukštintas tą dieną.
12Nes kariuomenių VIEŠPATIES diena bus ant kiekvieno, kuris išdidus ir išpuikęs, ir ant kiekvieno išsiaukštinusio; ir jis bus pažemintas;
13ir ant visų Libano kedrų, aukštų ir išsiaukštinusių, ir ant visų Bašano ąžuolų,
14ir ant visų aukštųjų kalnų, ir ant visų išsiaukštinusių kalvų,
15ir ant kiekvieno aukšto bokšto, ir ant kiekvienos aptvertos sienos,
16ir ant visų Taršišo laivų, ir ant visų geistinų paveikslų.
17Ir žmogaus išpuikimas bus palenktas, ir žmonių išdidumas bus pažemintas; ir tik vienas VIEŠPATS bus išaukštintas tą dieną.
18Ir stabus jis visiškai panaikins.
19Ir jie eis į uolų angas ir į žemės urvus dėl VIEŠPATIES baimės ir dėl jo didybės šlovės, kai jis pakils baisingai sudrebinti žemės.
20Tą dieną žmogus numes savo sidabro stabus ir savo aukso stabus, kurių kiekvieną jis buvo pasidaręs garbinimui, kurmiams ir šikšnosparniams;
21kad eitų į uolų plyšius ir ant suplyšusių uolų viršūnių dėl VIEŠPATIES baimės ir dėl jo didybės šlovės, kai jis pakils baisingai sudrebinti žemės.
22Atsitraukite nuo žmogaus, kurio kvapas yra jo šnervėse; nes kuo jis laikomas?