1Kur nuėjo tavo mylimasis, o gražiausioji tarp moterų? Kur pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti su tavimi?
2Mano mylimasis nuėjo žemyn į savo sodą, prie kvapniųjų augalų lysvių, ganyti soduose ir skinti lelijų.
3Aš esu savo mylimojo, ir mano mylimasis yra mano; jis gano tarp lelijų.
4Tu esi graži, o mano meile, kaip Tirca, miela kaip Jeruzalė, siaubinga kaip kariuomenė su vėliavomis.
5Nukreipk savo akis nuo manęs, nes jos mane nugalėjo; tavo plaukai kaip kaimenė ožkų, pasirodančių nuo Gileado.
6Tavo dantys kaip kaimenė avių, kurios eina aukštyn iš maudyklės; kurių kiekviena veda dvynukus, ir tarp jų nei vienos nėra bergždžios.
7Kaip granato skiltis yra tavo smilkiniai tarp tavo garbanų.
8Yra šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių ir mergelių be skaičiaus.
9Bet tik viena yra mano balandėlė, mano nesuterštoji; ji savo motinos vienintelė, ji savo gimdytojos rinktinė. Dukterys ją matė ir ją laimino; taip, karalienės ir sugulovės – ir jos ją gyrė.
10Kas yra ta, kuri žvelgia tolyn kaip rytas, graži kaip mėnulis, šviesi kaip saulė ir siaubinga kaip kariuomenė su vėliavomis?
11Aš nuėjau žemyn į riešutų sodą pasižiūrėti slėnio vaisių, pažiūrėti, ar vynmedis veši, ar išsprogo granatmedžiai.
12Aš nesuvokiau, kaip mano siela mane padarė kaip Aminadabo vežimus.
13Sugrįžk, sugrįžk, o šulamiete! Sugrįžk, sugrįžk, kad pažiūrėtume į tave. Ką gi jūs šulamietėje matysite? Tarsi dviejų kariuomenių būrį.