1Štai tu esi graži, mano meile; štai tu esi graži; tu tarp savo garbanų turi balandėlės akis; tavo plaukai kaip kaimenė ožkų, kurios pasirodo nuo Gileado kalno.
2Tavo dantys kaip kaimenė lygiai nukirptų avių, kurios atėjo aukštyn iš maudyklės; kurių kiekviena veda dvynukus, ir tarp jų nei vienos nėra bergždžios.
3Tavo lūpos kaip skaisčiai raudonas siūlas, ir tavo kalba miela; kaip granato skiltis tavo smilkiniai tarp tavo garbanų.
4Tavo kaklas kaip Dovydo bokštas, pastatytas ginklų sandėliui, ant kurio kabo tūkstantis mažųjų skydų, visi galiūnų skydai.
5Tavo abi krūtys kaip dvi jaunos stirnos, dvynukės, besiganančios tarp lelijų.
6Kol aušta diena ir nubėga šešėliai, aš eisiu į miros kalną ir į smilkalų kalvą.
7Tu visa graži, mano meile; nėra tavyje dėmės.
8Ateik su manimi iš Libano, mano sutuoktine, su manimi iš Libano; žiūrėk nuo Amanos viršūnės, nuo Šenyro ir Hermono viršūnės, nuo liūtų urvų, nuo leopardų kalnų.
9Tu sužavėjai mano širdį, mano sese, mano sutuoktine; tu sužavėjai mano širdį viena iš savo akių, viena savo kaklo grandinėle.
10Kokia graži tavo meilė, mano sese, mano sutuoktine! Tavo meilė daug geresnė už vyną ir tavo tepalų kvapas už visus kvapus!
11O mano sutuoktine, tavo lūpos varva kaip medaus korys; medus ir pienas yra po tavo liežuviu; ir tavo drabužių kvapas yra kaip Libano kvapas.
12Mano sesuo, mano sutuoktinė, yra uždaras sodas, užrakinta versmė, užantspauduotas šaltinis.
13Tavo sodinukai – granatmedžių sodas su mielais vaisiais: kamparas su nardu,
14nardas ir šafranas, ajeras ir cinamonas su visais smilkalų medžiais: mira ir alavijas su visais pagrindiniais kvapais;
15sodų šaltinis, gyvų vandenų šulinys ir upeliai iš Libano.
16Atsibusk, o šiaurės vėjau, ir ateik, piety; pūsk į mano sodą, kad pasklistų jo kvapai. Tegul mano mylimasis ateina į savo sodą ir valgo savo mielų vaisių.