1Naktį savo lovoje ieškojau to, kurį myli mano siela; jo ieškojau, bet neradau.
2Dabar kelsiuosi ir vaikštinėsiu aplink miestą, po gatves, ir plačiuose keliuose ieškosiu to, kurį myli mano siela; jo ieškojau, bet neradau.
3Mane aptiko sargai, vaikščiojantys aplink miestą, kuriems tariau: „Ar matėte tą, kurį myli mano siela?“
4Tik truputį nuo jų paėjusi suradau tą, kurį myli mano siela; jį nutvėriau ir nepaleidau jo, kol neatvedžiau jo į savo motinos namus, į savo gimdytojos kambarį.
5Aš įpareigoju jus, o Jeruzalės dukterys, stirnomis ir lauko elnėmis, kad jūs nežadintumėte ir nekeltumėte mano meilės, kol ji nepanorės.
6Kas yra tai, kas ateina iš dykumos kaip dūmų stulpai, iškvėpinta mira ir smilkalais, visokiais pirklio milteliais?
7Štai jo, Saliamono lova; šešiasdešimt narsių vyrų yra aplink ją – iš Izraelio narsuolių.
8Jie visi laiko kalavijus, prityrę kare; kiekvienas turi savo kalaviją prie savo šlaunies dėl baimės naktį.
9Karalius Saliamonas padarė sau vežimą iš Libano medžių.
10Jis padarė jo stulpus iš sidabro, jo dugną iš aukso, jo dangą iš purpuro, jo vidus buvo išklotas meile, – dėl Jeruzalės dukterų.
11Išeikite, Siono dukterys, ir pažvelkite į karalių Saliamoną su karūna, kuria jo motina jį karūnavo jo vestuvių dieną ir jo širdies linksmybės dieną.