1Aš esu Šarono rožė ir slėnių lelija.
2Kaip lelija tarp erškėčių, taip ir mano meilė tarp dukterų.
3Kaip obelis tarp miško medžių, taip ir mano mylimasis tarp sūnų. Aš sėdėjau jo šešėlyje su didžiu pasigėrėjimu, ir jo vaisius buvo saldus mano skoniui.
4Jis atvedė mane į puotos namus, ir jo vėliava virš manęs buvo meilė.
5Pastiprinkite mane ąsočiais, atgaivinkite mane obuoliais; nes aš sergu iš meilės.
6Jo kairė ranka yra po mano galva, o jo dešinė apkabina mane.
7Aš įpareigoju jus, o Jeruzalės dukterys, stirnomis ir lauko elnėmis, kad jūs nežadintumėte ir nekeltumėte mano meilės, kol ji nepanorės.
8Mano mylimojo balsas! Štai jis ateina, šuoliuodamas per kalnus, šokinėdamas per kalvas.
9Mano mylimasis yra lyg stirna ar jaunas elnias; štai jis stovi už mūsų sienos, jis žiūri pro langus, pasirodydamas pro groteles.
10Mano mylimasis kalbėjo ir man tarė: „Kelkis, mano meile, mano gražuole, ir išeik.
11Nes štai žiema jau praėjo, lietus nustojo ir nuėjo;
12gėlės pasirodė žemėje; atėjo paukščių čiulbėjimo metas, ir purplelio balsas girdimas mūsų šalyje;
13figmedis išleido savo žalias figas, ir vynmedžiai su gležnomis vynuogėmis skleidžia gerą kvapą. Kelkis, mano meile, mano gražuole, ir išeik.
14O mano balandėle, esanti uolos plyšiuose, laiptų slaptavietėse, leisk man pamatyti tavo veidą, leisk man išgirsti tavo balsą; nes tavo balsas malonus ir tavo veidas gražus.
15Sugaukite mums lapes, mažas lapes, kurios gadina vynmedžius; nes mūsų vynmedžiai turi gležnas vynuoges.
16Mano mylimasis yra mano, o aš esu jo; jis gano tarp lelijų.
17Kol aušta diena ir nubėga šešėliai, atsisuk, mano mylimasai, ir būk kaip stirna ar jaunas elnias ant Beterio kalnų.