1Na, o tomis dienomis, kai valdė teisėjai, atsitiko, kad šalyje buvo badas. Ir vienas vyras iš Judos Betliejaus ėjo laikinai apsigyventi Moabo šalyje, jis, jo žmona ir jo abu sūnūs.
2To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Naomė, o jo abiejų sūnų vardai Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judos Betliejaus. Ir jie atėjo į Moabo šalį ir ten pasiliko.
3Ir mirė Elimelechas, Naomės vyras; ir ji pasiliko su savo abiem sūnumis.
4Ir jie ėmė sau žmonas iš Moabo moterų; vienos vardas buvo Orpa, o kitos vardas Rūta; ir jie ten gyveno apie dešimtį metų.
5Taip pat mirė tuodu, Machlonas ir Kiljonas; ir ta moteris liko be savo abiejų sūnų ir be savo vyro.
6Tada ji pakilo su savo marčiomis grįžti iš Moabo šalies; nes ji girdėjo Moabo šalyje, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.
7Todėl ji išvyko iš tos vietos, kurioje ji buvo, ir abi jos marčios su ja; ir jos ėjo keliu, kad sugrįžtų į Judos šalį.
8Ir Naomė tarė savo abiem marčioms: „Eikite, grįžkite kiekviena į savo motinos namus; VIEŠPATS tesielgia su jumis gerai, kaip jūs elgėtės su mirusiaisiais ir su manimi.
9Teduoda VIEŠPATS jums, kad rastumėte poilsį kiekviena savo vyro namuose“. Tada ji pabučiavo jas; o jos pakeltu balsu verkė.
10Ir jos tarė jai: „Mes tikrai norime grįžti su tavimi pas tavo tautą“.
11O Naomė tarė: „Grįžkite, mano dukterys; kodėl norite eiti su manimi? Argi dar yra sūnų mano įsčiose, kad jie būtų jūsų vyrais?
12Grįžkite, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena turėti vyrą. Jei sakyčiau: ‘Aš turiu viltį, jei šiąnakt turėčiau vyrą ir dar pagimdyčiau sūnų;
13argi lauktumėte jų, kol jie užaugs? Argi dėl jų susilaikytumėte ir neturėtumėte vyrų? Ne, mano dukterys; nes man labai skaudu dėl jūsų, kad VIEŠPATIES ranka yra išėjusi prieš mane’“.
14Ir jos vėl pakeltu balsu verkė; ir Orpa pabučiavo savo anytą; bet Rūta prilipo prie jos.
15Ir ji tarė: „Štai tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir pas savo dievus; sugrįžk paskui savo brolienę“.
16O Rūta tarė: „Nemaldauk manęs tave palikti ar kad sugrįžčiau nuo sekimo paskui tave; nes kur tu eisi, aš eisiu; ir kur tu apsigyvensi, aš apsigyvensiu; tavo tauta bus mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas;
17kur tu mirsi, aš mirsiu ir ten būsiu palaidota; tegul VIEŠPATS man padaro taip ir dar daugiau, jei ne mirtis atskirs mane nuo tavęs“.
18Matydama, kad ji buvo tvirtai nusiteikusi eiti su ja, ji liovėsi jai kalbėjusi.
19Taip jos abi ėjo, kol atėjo į Betliejų. Ir joms atėjus į Betliejų įvyko, kad visas miestas sujudo dėl jų, ir jie sakė: „Ar šita yra Naomė?“
20O ji jiems tarė: „Nevadinkite manęs Naome, mane vadinkite Mara; nes Visagalis mane labai apkartino.
21Aš išvykau pilnomis, o namo VIEŠPATS mane sugrąžino tuščiomis; tai kodėl vadinate mane Naome, kai tuo tarpu VIEŠPATS paliudijo prieš mane, Visagalis sukėlė man skausmą?“
22Taip sugrįžo Naomė ir su ja moabietė Rūta, jos marti, kuri sugrįžo iš Moabo šalies; ir jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.