1Na, o Izraelio žmonės buvo prisiekę Micpėje, sakydami: „Nė vienas iš mūsų neduos savo dukters Benjaminui į žmonas“.
2Ir tauta atėjo į Dievo namus ir ten pasiliko iki vakaro Dievo akivaizdoje, ir pakėlę savo balsus, smarkiai verkė;
3ir sakė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kodėl tai įvyko Izraelyje, kad šiandien trūksta Izraelyje vienos genties?“
4Ir įvyko rytojaus dieną, kad tauta anksti atsikėlė ir ten pastatė aukurą, ir aukojo deginamąsias aukas bei taikos aukas.
5Ir Izraelio vaikai tarė: „Kas iš visų Izraelio genčių neatėjo aukštyn su susirinkimu pas VIEŠPATĮ?“ Nes jie davė didelę priesaiką apie tą, kuris neateis aukštyn pas VIEŠPATĮ į Micpę, sakydami: „Jis tikrai bus užmuštas”.
6Ir Izraelio vaikai gailėjosi jų brolio Benjamino ir sakė: „Šią dieną viena gentis yra iškirsta iš Izraelio.
7Kaip mes darysime dėl žmonų tiems, kurie išlikę, kadangi esame prisiekę VIEŠPAČIU, kad jiems neduosime iš savo dukterų į žmonas“.
8Ir jie tarė: „Katras iš Izraelio genčių, kuris neatėjo aukštyn pas VIEŠPATĮ į Micpę?“ Ir štai nei vienas neatvyko į stovyklą, į susirinkimą, iš Jabeš-Gileado.
9Nes tauta buvo suskaičiuota, ir štai ten nebuvo nei vieno iš Jabeš-Gileado gyventojų.
10Ir susirinkimas ten pasiuntė dvylika tūkstančių vyrų iš narsiausių ir jiems įsakė, sakydami: „Eikite ir iškapokite kalavijo ašmenimis Jabeš-Gileado gyventojus su moterimis ir vaikais.
11O štai dalykas, kurį padarykite: visiškai sunaikinkite kiekvieną vyriškos lyties ir kiekvieną moterį, gulėjusią šalia vyro“.
12Ir jie rado tarp Jabeš-Gileado gyventojų keturis šimtus jaunų mergelių, kurios nebuvo pažinusios jokio vyro, sugulant su vyriška lytimi; ir jie atvedė jas stovyklon į Šilojų, esantį Kanaano šalyje.
13Ir visas susirinkimas pasiuntė kelis kalbėti Benjamino vaikams, esantiems Rimono uoloje, ir taikiai juos pasikviesti.
14Ir tuo metu Benjaminas sugrįžo; ir jie davė jiems žmonų, kurias buvo palikę gyvas iš Jabeš-Gileado moterų; bet jiems neužteko jų.
15Ir tauta gailėjosi Benjamino, nes VIEŠPATS padarė spragą Izraelio gentyse.
16Tada susirinkimo vyresnieji tarė: „Kaip darysime dėl žmonų tiems, kurie išlikę, kadangi iš Benjamino moterys yra išnaikintos?“
17Ir jie tarė: „Benjamino pabėgėliams turi būti paveldas, kad gentis nebūtų išnaikinta iš Izraelio.
18Tačiau negalime jiems duoti žmonų iš savo dukterų; nes Izraelio vaikai buvo prisiekę, sakydami: ‘Tebūna prakeiktas, kas duos žmoną Benjaminui’“.
19Tada jie tarė: „Štai yra metinė VIEŠPATIES šventė Šilojuje, vietoje, esančioje šiaurinėje Bet-Elio pusėje, rytinėje pusėje vieškelio, einančio iš Bet-Elio aukštyn į Šechemą, ir Lebonos pietuose“.
20Taigi jie įsakė Benjamino vaikams, sakydami: „Nuėję tykokite vynuogynuose;
21ir žiūrėkite, ir štai jei Šilojaus dukterys išeis šokių šokti, tada išeikite iš vynuogynų ir pasigaukite kiekvienas savo žmoną iš Šilojaus dukterų ir eikite į Benjamino šalį.
22Ir bus, kai jų tėvai ar jų broliai ateis pas mus skųstis, tada mes jiems sakysime: ‘Būkite jiems malonūs dėl mūsų; nes mes neatidėjome kiekvienam jo žmonos kare; nes jūs nedavėte jiems šį kartą, kad jūs būtumėte kalti“.
23Ir Benjamino vaikai taip padarė, ir ėmė sau žmonų pagal jų skaičių iš šokusių, kurias jie pasigavo; ir nuėję jie sugrįžo į savo paveldą, ir atstatė miestus, ir gyveno juose.
24Ir tuo metu Izraelio vaikai iš ten išėjo, kiekvienas į savo gentį ir į savo šeimą, ir jie išėjo iš ten kiekvienas į savo paveldą.
25Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje: kiekvienas darė tai, kas buvo teisinga jo paties akyse.