1Kokios mielos tavo padangtės, o kariuomenių VIEŠPATIE!
2Mano siela ilgisi, taip, alpsta VIEŠPATIES kiemų; mano širdis ir mano kūnas šaukiasi gyvojo Dievo.
3Taip, žvirblis rado namus ir kregždė sau lizdą, kur ji galėtų sudėti savo jauniklius, tai yra tavo aukurus, o kariuomenių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.
4Palaiminti, kurie gyvena tavo namuose: jie nuolat girs tave. Sela.
5Palaimintas žmogus, kurio stiprybė yra tavyje; kurių širdyje yra jų keliai;
6kurie eidami per Bachos slėnį padaro jį šaltiniu; taip pat lietus pripildo tvenkinius.
7Jie eina iš stiprybės į stiprybę, kiekvienas iš jų pasirodo Dievo akivaizdoje Sione.
8O VIEŠPATIE, kariuomenių Dieve, išgirsk mano maldą; pakreipk ausį, o Jokūbo Dieve. Sela.
9Pamatyk, o Dieve, mūsų skyde, ir pažvelk į savo pateptojo veidą.
10Nes viena diena tavo kiemuose yra geresnė už tūkstantį. Verčiau būsiu durininkas savo Dievo namuose, negu gyvensiu nedorybės palapinėse.
11Nes VIEŠPATS Dievas yra saulė ir skydas; VIEŠPATS duos malonę ir šlovę; joks geras dalykas nebus sulaikytas nuo tų, kurie vaikšto tiesiai.
12O kariuomenių VIEŠPATIE, palaimintas žmogus, kuris pasitiki tavimi.