1Argi išmintis nešaukia ir supratimas neišleidžia savo balso?
2Viršuje aukštumų, prie kelio, takų vietose ji stovi.
3Prie vartų, prie miesto įėjimo, prie įėjimo pro duris ji šaukia:
4„Žmonės, jūsų šaukiuosi, ir mano balsas žmonių sūnums:
5Jūs, paikieji, supraskite išmintį; ir jūs, kvailiai, turėkite supratingą širdį.
6Klausykite, nes kalbėsiu apie puikius dalykus; ir mano lūpos prasivers tuo, kas teisinga.
7Nes mano burna kalbės tiesą; ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms.
8Visi mano burnos žodžiai yra teisume; nėra juose nieko priešgyningo ar iškreipto.
9Jie visi yra aiškūs suprantantiems ir teisingi randantiems pažinimą.
10Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; ir verčiau pažinimą, negu rinktinį auksą.
11Nes išmintis yra geresnė už rubinus; ir jai neprilygsta niekas iš viso to, ko galima trokšti.
12Aš, išmintis, gyvenu drauge su protingumu, ir atrandu sąmojingų sumanymų pažinimą.
13VIEŠPATIES baimė – nekęsti pikto; išdidumo, išpuikimo, pikto kelio ir priešgynios burnos aš nekenčiu.
14Mano yra patarimas ir sveika išmintis; aš esu supratimas; aš turiu stiprybę.
15Manimi karaliai karaliauja ir kunigaikščiai paskelbia teisingumą.
16Manimi valdo kunigaikščiai ir kilmingieji – visi žemės teisėjai.
17Aš myliu tuos, kurie mane myli; ir kas anksti manęs ieško, suras mane.
18Turtai ir garbė yra pas mane; taip, išliekantys turtai ir teisumas.
19Mano vaisiai geresni už auksą, taip, už gryną auksą; ir mano pajamos – už rinktinį sidabrą.
20Aš vedu teisumo keliu, teismo takų viduriu,
21idant mane mylintiems duočiau paveldėti turtą; ir aš pripildysiu jų lobynus.
22VIEŠPATS turėjo mane savo kelio pradžioje, pirmiau savo senųjų darbų.
23Nuo amžinybės aš pastatyta, nuo pradžios, prieš žemės buvimą.
24Aš buvau pagimdyta, kai dar nebuvo gelmių; kai dar nebuvo šaltinių, gausių vandens.
25Prieš tai, kai buvo padėti kalnai, pirma kalvų aš buvau pagimdyta;
26kol jis dar nebuvo padaręs nei žemės, nei laukų, nei pirmučiausios dalies pasaulio dulkių.
27Kai jis ruošė dangus, aš ten buvau; kai jis nustatė apskritumą ant gilumos paviršiaus;
28kai jis įtvirtino debesis aukštai; kai jis sutvirtino gelmės šaltinius;
29kai jis davė jūrai savo įsaką, kad vandenys neperžengtų jo įsakymo; kai jis nustatė žemės pamatus;
30tada aš buvau šalia jo kaip pas jį išauklėta; ir kasdien buvau jo pasigėrėjimas, visuomet džiūgaudama jo akivaizdoje;
31džiūgaudama jo žemės gyvenamoje vietoje; ir mano pasigėrėjimai buvo su žmonių sūnumis.
32Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs; nes palaiminti tie, kurie laikosi mano kelių.
33Klausykite pamokymo ir būkite išmintingi, ir neatmeskite jo.
34Palaimintas žmogus, kuris manęs klauso, kasdien budėdamas prie mano vartų, laukdamas prie mano durų statramsčių.
35Nes kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis VIEŠPATIES palankumą.
36Bet kas nusideda prieš mane, tas kenkia savo paties sielai; visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį“.