Proverbs 8
1 Argi išmintis nešaukia ir supratimas neišleidžia savo balso?
2 Viršuje aukštumų, prie kelio, takų vietose ji stovi.
3 Prie vartų, prie miesto įėjimo, prie įėjimo pro duris ji šaukia:
4 „Žmonės, jūsų šaukiuosi, ir mano balsas žmonių sūnums:
5 Jūs, paikieji, supraskite išmintį; ir jūs, kvailiai, turėkite supratingą širdį.
6 Klausykite, nes kalbėsiu apie puikius dalykus; ir mano lūpos prasivers tuo, kas teisinga.
7 Nes mano burna kalbės tiesą; ir nedorybė yra pasibjaurėjimas mano lūpoms.
8 Visi mano burnos žodžiai yra teisume; nėra juose nieko priešgyningo ar iškreipto.
9 Jie visi yra aiškūs suprantantiems ir teisingi randantiems pažinimą.
10 Priimkite mano pamokymą, o ne sidabrą; ir verčiau pažinimą, negu rinktinį auksą.
11 Nes išmintis yra geresnė už rubinus; ir jai neprilygsta niekas iš viso to, ko galima trokšti.
12 Aš, išmintis, gyvenu drauge su protingumu, ir atrandu sąmojingų sumanymų pažinimą.
13 VIEŠPATIES baimė – nekęsti pikto; išdidumo, išpuikimo, pikto kelio ir priešgynios burnos aš nekenčiu.
14 Mano yra patarimas ir sveika išmintis; aš esu supratimas; aš turiu stiprybę.
15 Manimi karaliai karaliauja ir kunigaikščiai paskelbia teisingumą.
16 Manimi valdo kunigaikščiai ir kilmingieji – visi žemės teisėjai.
17 Aš myliu tuos, kurie mane myli; ir kas anksti manęs ieško, suras mane.
18 Turtai ir garbė yra pas mane; taip, išliekantys turtai ir teisumas.
19 Mano vaisiai geresni už auksą, taip, už gryną auksą; ir mano pajamos – už rinktinį sidabrą.
20 Aš vedu teisumo keliu, teismo takų viduriu,
21 idant mane mylintiems duočiau paveldėti turtą; ir aš pripildysiu jų lobynus.
22 VIEŠPATS turėjo mane savo kelio pradžioje, pirmiau savo senųjų darbų.
23 Nuo amžinybės aš pastatyta, nuo pradžios, prieš žemės buvimą.
24 Aš buvau pagimdyta, kai dar nebuvo gelmių; kai dar nebuvo šaltinių, gausių vandens.
25 Prieš tai, kai buvo padėti kalnai, pirma kalvų aš buvau pagimdyta;
26 kol jis dar nebuvo padaręs nei žemės, nei laukų, nei pirmučiausios dalies pasaulio dulkių.
27 Kai jis ruošė dangus, aš ten buvau; kai jis nustatė apskritumą ant gilumos paviršiaus;
28 kai jis įtvirtino debesis aukštai; kai jis sutvirtino gelmės šaltinius;
29 kai jis davė jūrai savo įsaką, kad vandenys neperžengtų jo įsakymo; kai jis nustatė žemės pamatus;
30 tada aš buvau šalia jo kaip pas jį išauklėta; ir kasdien buvau jo pasigėrėjimas, visuomet džiūgaudama jo akivaizdoje;
31 džiūgaudama jo žemės gyvenamoje vietoje; ir mano pasigėrėjimai buvo su žmonių sūnumis.
32 Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs; nes palaiminti tie, kurie laikosi mano kelių.
33 Klausykite pamokymo ir būkite išmintingi, ir neatmeskite jo.
34 Palaimintas žmogus, kuris manęs klauso, kasdien budėdamas prie mano vartų, laukdamas prie mano durų statramsčių.
35 Nes kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis VIEŠPATIES palankumą.
36 Bet kas nusideda prieš mane, tas kenkia savo paties sielai; visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį“.