1Išmintis pastatė savo namus, ji iškirto savo septynis stulpus;
2ji papjovė savo gyvulius; ji sumaišė savo vyną; taip pat ji paruošė savo stalą.
3Ji išsiuntė savo tarnaites; ji šaukia miesto aukščiausiose vietose:
4„Kas paikas, tas teužsuka čia“; kam stinga supratimo, tam ji sako:
5„Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau.
6Palikite kvailąjį ir gyvenkite; ir eikite supratimo keliu“.
7Kas pabara pašaipūną, tas užsitraukia gėdą; ir kas pabara nedorėlį, tas užsitraukia dėmę.
8Nebark pašaipūno, kad jis neimtų tavęs nekęsti; pabark išmintingą, ir jis tave mylės.
9Pamokyk išmintingąjį, ir jis bus dar išmintingesnis; mokyk teisųjį, ir jis daugiau išmoks.
10VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia; ir šventojo pažinimas – supratimas.
11Nes per mane padaugės tavo dienų ir padaugės tavo gyvenimo metų.
12Jei esi išmintingas, esi išmintingas sau pačiam; bet jei pajuoki, tu vienas turėsi tai pakęsti.
13Kvaila moteris yra triukšminga, ji paika ir nieko nežinanti.
14Nes ji sėdi prie savo namų durų, ant krėslo aukštose miesto vietose,
15kad pašauktų keleivius, tiesiai einančius savo keliais:
16„Kas paikas, teužsuka čia“; ir kam stinga supratimo, tam ji sako:
17„Vogti vandenys saldūs, ir slaptoje valgoma duona maloni“.
18Bet jis nežino, kad ten yra mirusieji ir kad jos svečiai yra pragaro gelmėse.