1Mano sūnau, saugok mano žodžius ir mano įsakymus kaupk pas save.
2Saugok mano įsakymus ir gyvenk, ir mano įstatymą kaip savo akies obuolį.
3Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk juos į savo širdies plokštę.
4Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“; o supratimą vadink giminaičiu;
5kad jie saugotų tave nuo svetimos moters, nuo pašalietės, meilikaujančios savo žodžiais.
6Nes pro savo namų langą žiūrėjau per savo groteles
7ir mačiau tarp paikųjų, pastebėjau jaunų tarpe neturintį supratimo jaunuolį,
8einantį gatve arti jos kampo; ir jis ėjo keliu jos namų link,
9prieblandoje, vakare, juodą ir tamsią naktį;
10ir štai jį pasitiko moteris paleistuvės drabužiais ir klastinga širdimi
11(ji triukšminga ir užsispyrusi; jos kojos nepasilieka jos namuose;
12ji tai lauke, tai gatvėse, ir tykoja prie kiekvieno kampo).
13Taigi ji nutvėrė jį ir pabučiavo, ir begėdišku veidu jam tarė:
14„Aš turiu taikos aukas; šią dieną ištesėjau savo įžadus.
15Todėl išėjau tavęs pasitikti, uoliai tavo veido ieškoti, ir suradau tave.
16Aš paklojau savo lovą gobeleno apklotu, išmargintais dirbiniais, plonu Egipto linu.
17Iškvėpinau savo patalą mira, alaviju ir cinamonu.
18Eikš, sotinkimės meile iki ryto; linksminkimės meilėmis.
19Nes vyro nėra namuose, jis išvyko į tolimą kelionę;
20jis pasiėmė su savimi pinigų maišelį ir parvyks namo nustatytą dieną“.
21Daugybe gražių kalbų ji paskatino jį pasiduoti, savo lūpų meilikavimu jį privertė.
22Jis nedelsiant nueina paskui ją, kaip jautis eina, kad būtų papjautas, arba kaip kvailys, kad būtų nubaustas šiekšte;
23kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis skuba į spąstus ir nesupranta, kad tie yra jo gyvybei.
24Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir būkite dėmesingi mano burnos žodžiams.
25Tegul tavo širdis nepalinksta į jos kelius, nenuklysk jos takais.
26Nes ji parbloškė daug sužeistųjų; taip, daug stipruolių yra jos nužudytų.
27Jos namai – kelias į pragarą, einantis žemyn į mirties kambarius.