Proverbs 7
1 Mano sūnau, saugok mano žodžius ir mano įsakymus kaupk pas save.
2 Saugok mano įsakymus ir gyvenk, ir mano įstatymą kaip savo akies obuolį.
3 Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk juos į savo širdies plokštę.
4 Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“; o supratimą vadink giminaičiu;
5 kad jie saugotų tave nuo svetimos moters, nuo pašalietės, meilikaujančios savo žodžiais.
6 Nes pro savo namų langą žiūrėjau per savo groteles
7 ir mačiau tarp paikųjų, pastebėjau jaunų tarpe neturintį supratimo jaunuolį,
8 einantį gatve arti jos kampo; ir jis ėjo keliu jos namų link,
9 prieblandoje, vakare, juodą ir tamsią naktį;
10 ir štai jį pasitiko moteris paleistuvės drabužiais ir klastinga širdimi
11 (ji triukšminga ir užsispyrusi; jos kojos nepasilieka jos namuose;
12 ji tai lauke, tai gatvėse, ir tykoja prie kiekvieno kampo).
13 Taigi ji nutvėrė jį ir pabučiavo, ir begėdišku veidu jam tarė:
14 „Aš turiu taikos aukas; šią dieną ištesėjau savo įžadus.
15 Todėl išėjau tavęs pasitikti, uoliai tavo veido ieškoti, ir suradau tave.
16 Aš paklojau savo lovą gobeleno apklotu, išmargintais dirbiniais, plonu Egipto linu.
17 Iškvėpinau savo patalą mira, alaviju ir cinamonu.
18 Eikš, sotinkimės meile iki ryto; linksminkimės meilėmis.
19 Nes vyro nėra namuose, jis išvyko į tolimą kelionę;
20 jis pasiėmė su savimi pinigų maišelį ir parvyks namo nustatytą dieną“.
21 Daugybe gražių kalbų ji paskatino jį pasiduoti, savo lūpų meilikavimu jį privertė.
22 Jis nedelsiant nueina paskui ją, kaip jautis eina, kad būtų papjautas, arba kaip kvailys, kad būtų nubaustas šiekšte;
23 kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis skuba į spąstus ir nesupranta, kad tie yra jo gyvybei.
24 Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir būkite dėmesingi mano burnos žodžiams.
25 Tegul tavo širdis nepalinksta į jos kelius, nenuklysk jos takais.
26 Nes ji parbloškė daug sužeistųjų; taip, daug stipruolių yra jos nužudytų.
27 Jos namai – kelias į pragarą, einantis žemyn į mirties kambarius.