1Per geismą atsiskyręs žmogus siekia ir įsikiša į visokią išmintį.
2Kvailiui nepatinka supratimas, o tik kad jo širdis atskleistų save.
3Kai ateina nedorėlis, ateina ir panieka, ir su negarbe – gėda.
4Žmogaus burnos žodžiai – kaip gilūs vandenys, ir išminties šaltinis – kaip tekantis upelis.
5Negerai būti šališku nedorėliui, kad būtų nuverstas teisusis teisme.
6Kvailio lūpos eina į ginčą, ir jo burna prisišaukia mušimą.
7Kvailio burna – jo pražūtis, ir jo lūpos – jo sielos žabangos.
8Liežuvininko žodžiai yra kaip žaizdos, ir jie nueina į pačias giliausias pilvo dalis.
9Tingusis savo darbe yra daug eikvojančiojo brolis.
10VIEŠPATIES vardas – stiprus bokštas; teisusis į jį bėga ir yra saugus.
11Turtuolio turtai – jo stiprus miestas ir, jo įsivaizdavimu, kaip aukšta siena.
12Prieš žlugimą žmogaus širdis išdidi, ir pirma garbės yra nuolankumas.
13Kas atsako neišklausęs, tam yra kvailystė ir gėda.
14Žmogaus dvasia palaiko jo negalią; bet kas pakels sužeistą dvasią?
15Protingojo širdis įgyja pažinimo; ir išmintingojo ausis ieško pažinimo.
16Žmogaus dovana suteikia jam erdvės ir nuveda jį didžiūnų akivaizdon.
17Pirmas savo byloje atrodo teisus; bet ateina jo kaimynas ir jį ištiria.
18Burtas ginčus užbaigia ir perskiria tarp galingųjų.
19Papiktintas brolis yra labiau neprieinamas negu tvirtas miestas; ir jų ginčai yra kaip pilies skląsčiai.
20Žmogaus pilvas pasisotins savo burnos vaisiais; ir jis pasisotins savo lūpų derliumi.
21Mirtis ir gyvenimas liežuvio galioje: kas jį myli, valgys jo vaisius.
22Kas randa žmoną, randa gera ir įgyja VIEŠPATIES palankumą.
23Vargšas kalba maldaudamas, bet turtingas atsako šiurkščiai.
24Žmogus, turintis draugų, turi būti draugiškas; ir būna draugas, prisirišęs labiau už brolį.