1Geriau sausas kąsnis ir su juo ramybė, negu namai, pilni aukų, su vaidais.
2Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir turės paveldo dalį tarp brolių.
3Tiglis yra sidabrui ir krosnis auksui, bet širdis išmėgina VIEŠPATS.
4Piktadarys paiso melagingų lūpų; ir melagis atveria ausį piktam liežuviui.
5Kas tyčiojasi iš vargšo, prikaišioja jo Kūrėjui; ir kas džiaugiasi nelaimėmis, neliks nenubaustas.
6Vaikų vaikai yra senių vainikas; o vaikų šlovė – jų tėvai.
7Netinka kvailiui puiki kalba, juo labiau kunigaikščiui – meluojančios lūpos.
8Dovana yra kaip brangakmenis jį turinčiojo akyse: kur tik jis pasisuka, jam sekasi.
9Kas pridengia nusižengimą, siekia meilės; bet kas tą dalyką kartoja, išskiria pačius draugus.
10Pabarimas įeina į išmintingąjį labiau negu šimtas kirčių į kvailį.
11Piktas žmogus siekia tik maišto; todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį.
12Verčiau sutikti mešką, kuriai atimti jos jaunikliai, negu kvailį jo kvailystėje.
13Kas atlygina piktu už gera, pikta neatsitrauks nuo jo namų.
14Kivirčo pradžia, tai tarsi kas paleistų vandenį; todėl palik ginčą prieš įsiveliant į jį.
15Išteisinantis nedorėlį ir pasmerkiantis teisųjį, tie abu yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI.
16Kam gi kvailio rankoje užmokestis išminties įsigijimui, kai jos link netraukia jo širdis?
17Draugas visais laikais myli, o brolis gimsta nelaimei.
18Supratimo stokojantis žmogus sukerta rankas ir laiduoja savo draugo akivaizdoje.
19Kas mėgsta ginčus, myli nusižengimą; ir kas išaukština savo vartus, ieško pražūties.
20Kas turi priešgyniaujančią širdį, neranda gero; ir kieno iškreiptas liežuvis, tas įpuola į nelaimę.
21Kas pagimdo kvailį, tai padaro savo sielvartui; ir nesidžiaugia kvailio tėvas.
22Linksma širdis daro gera kaip vaistai; bet prislėgta dvasia džiovina kaulus.
23Nedorėlis ima dovaną iš užančio, kad iškreiptų teismo kelius.
24Išmintis yra priešakyje to, kuris turi supratimą; bet kvailio akys yra žemės pakraščiuose.
25Kvailas sūnus – sielvartas tėvui ir kartybė tai, kuri jį pagimdė.
26Taipogi negerai yra bausti teisųjį ir mušti kunigaikščius už teisingumą.
27Turintis pažinimą tausoja savo žodžius; ir suprantantis žmogus yra puikios dvasios.
28Net kvailys, kai jis tyli, laikomas išmintingu; ir kas sučiaupia lūpas, laikomas suprantančiu žmogumi.