1Žmogus paruošia širdį, o liežuvio atsakymas – iš VIEŠPATIES.
2Visi žmogaus keliai yra švarūs jo paties akyse; bet VIEŠPATS pasveria dvasias.
3Pavesk savo darbus VIEŠPAČIUI, ir tavo sumanymai bus įtvirtinti.
4VIEŠPATS viską padarė sau; taip, net ir nedorėlį nelaimės dienai.
5Kiekvienas išdidus širdyje yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI; nors ir susijungtų rankos, jis neliks nenubaustas.
6Gailestingumu ir tiesa apvaloma neteisybė; ir VIEŠPATIES baime žmonės pasitraukia nuo pikto.
7Kai žmogaus keliai patinka VIEŠPAČIUI, jis padaro, kad net jo priešai būtų taikoje su juo.
8Geriau mažai su teisumu, negu didelės pajamos be teisingumo.
9Žmogaus širdis sugalvoja savo kelią, bet VIEŠPATS nukreipia jo žingsnius.
10Dieviškas nuosprendis yra karaliaus lūpose; jo burna nenusižengia teisme.
11Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra VIEŠPATIES; visi maišelio svarsčiai – jo darbas.
12Karaliams yra pasibjaurėjimas daryti nedorybę; nes sostas yra įtvirtintas teisumu.
13Teisios lūpos – karaliams pasigėrėjimas, ir jie myli teisingai kalbančius.
14Karaliaus rūstybė kaip mirties pasiuntiniai; bet išmintingas žmogus ją nuramins.
15Karaliaus veido šviesoje gyvenimas, ir jo palankumas – kaip vėlyvojo lietaus debesis.
16Įgyti išmintį yra daug geriau už auksą ir verčiau pasirinkti supratimo negu sidabro įsigijimą!
17Tiesiųjų vieškelis – pasitraukti nuo pikto; kas saugo savo kelią, išsaugo savo sielą.
18Išdidumas eina pirma sunaikinimo, ir išpuikusi dvasia – pirmiau griuvimo.
19Geriau būti nusižeminusia dvasia su nuolankiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.
20Kas išmintingai tvarko reikalą, ras gera; ir kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas laimingas.
21Išmintingas širdyje bus vadinamas protingu; ir lūpų saldumas gausina mokytumą.
22Supratimas yra gyvybės šaltinis tam, kas jį turi; bet kvailių pamokymas – kvailybė.
23Išmintingojo širdis moko jo burną ir jo lūpoms prideda mokytumo.
24Malonūs žodžiai kaip medaus korys, saldūs sielai ir sveikata kaulams.
25Yra kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, bet jo galas – mirties keliai.
26Kas triūsia, dėl savęs triūsia; nes to iš jo reikalauja jo burna.
27Bedievis žmogus iškasa pikta; ir jo lūpose tarsi deganti ugnis.
28Priešgynus žmogus sėja vaidus; o šnabždūnas išskiria artimus draugus.
29Smurtininkas suvilioja savo artimą ir jį veda į negerą kelią.
30Jis užmerkia akis, kad planuotų priešgyningus dalykus; judindamas lūpas, jis įvykdo pikta.
31Žila galva – šlovės vainikas, jei randamas teisumo kelyje.
32Lėtas pykti geresnis už galiūną; ir suvaldantis savo dvasią – už tą, kuris užima miestą.
33Burtas metamas į sterblę; bet visas jo išsidėstymas – nuo VIEŠPATIES.