1Ir aš tariau: „Klausykite, meldžiu jus, o Jokūbo galvos, jūs, Izraelio namų kunigaikščiai: argi ne jums žinoti teismą?
2Jums, kurie nekenčiate gero ir mylite pikta; kurie lupate jų odą nuo jų ir jų mėsą nuo jų kaulų;
3kurie ėdate mano tautos kūną ir lupate jų odą nuo jų“; ir jie sulaužo jų kaulus, sukapoja juos į gabalus tarsi puodui, kaip mėsą katile.
4Tada jie šauksis VIEŠPATIES, bet jis neišklausys jų; tuo metu jis paslėps savo veidą nuo jų, kaip jie blogai elgėsi savo darbais.
5Taip sako VIEŠPATS apie pranašus, kurie klaidina mano tautą, kurie kramto savo dantimis ir šaukia: „Taika“; o prieš tą, kuris jiems nieko neįdeda į burną, jie ruošia karą.
6Todėl jums bus naktis, kad neturėtumėte regėjimo; ir jums bus tamsu, kad neburtumėte; saulė nusileis virš pranašų, ir virš jų bus tamsi diena.
7Tada gėdysis regėtojai, ir ateities būrėjai bus sugluminti; taip, jie visi užsidengs lūpas, nes nėra atsakymo iš Dievo.
8Bet tikrai aš esu pilnas jėgos per VIEŠPATIES dvasią, teismo ir galios, kad paskelbčiau Jokūbui jo nusižengimą ir Izraeliui jo nuodėmę.
9Klausykite tai, meldžiu jus, jūs Jokūbo namų galvos ir Izraelio namų kunigaikščiai, kurie bjauritės teismu ir iškreipiate visa, kas teisinga.
10Jie stato Sioną krauju ir Jeruzalę neteisybe.
11Jos galvos teisia už apdovanojimą, jos kunigai moko už atlyginimą ir jos pranašai buria ateitį už pinigus; tačiau jie pasiremia VIEŠPAČIU ir sako: „ Argi VIEŠPATS nėra tarp mūsų? Nelaimė neužeis ant mūsų“.
12Todėl dėl jūsų Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė taps krūvomis, o namų kalnas – miško aukštuma.