1Bet paskutinėmis dienomis įvyks, kad VIEŠPATIES namų kalnas bus įtvirtintas kalnų viršūnėse ir bus išaukštintas viršum kalvų; ir tautos plauks į jį.
2Ir daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, eikime aukštyn į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo namus; ir jis mus mokys savo kelių, ir mes vaikščiosime jo takais“; nes iš Siono išeis įstatymas, VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.
3Jis teis tarp daugelio tautų ir bars stiprias tolimas tautybes; jos perkals savo kalavijus į noragus ir savo ietis į genėjimo peilius; tauta nebekels kalavijo prieš tautą, ir jos nebesimokys kariauti.
4Bet jie kiekvienas sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, ir niekas jų negąsdins; nes kariuomenių VIEŠPATIES burna tai kalbėjo.
5Nes visos tautos vaikščios kiekviena savo dievo vardu, o mes vaikščiosime VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu per amžių amžius.
6„Tą dieną, – sako VIEŠPATS, – aš surinksiu šlubuojančius, surinksiu išvarytuosius ir tuos, kuriuos varginau;
7ir padarysiu šlubuosius likučiu, o toli atmestuosius – stipria tauta; ir VIEŠPATS jiems karaliaus Siono kalne nuo tada ir per amžius.
8O tu, kaimenės bokšte, Siono dukters tvirtove, pas tave ji ateis, būtent pirmoji valdžia; karalystė ateis pas Jeruzalės dukrą.
9Kodėl dabar taip garsiai šauki? Ar nėra tavyje karaliaus? Argi tavo patarėjas pražuvo? Nes tave suėmė skausmai kaip gimdančiąją.
10Būk skausmuose ir triūsk, kad pagimdytum kaip gimdyvė, o Siono dukra; nes dabar tu išeisi iš miesto ir gyvensi ant lauko, ir tu eisi į Babiloną; ten tu būsi išvaduota; ten VIEŠPATS tave atpirks iš tavo priešų rankos.
11Dabar susirinko prieš tave daug tautų, sakančių: „Ji tebūna išniekinta, ir težiūri į Sioną mūsų akys“.
12Bet jos nežino VIEŠPATIES minčių ir nesupranta jo sumanymo; nes jis jas surinks kaip pėdus į klojimą.
13„Kelkis ir kulk, o Siono dukra; nes aš padarysiu tavo ragą geležinį ir tavo kanopas varines; ir tu sutrupinsi daug tautų“; aš pašvęsiu jų grobį VIEŠPAČIUI ir jų turtus visos žemės Viešpačiui.