1Ir kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,
2sakydamas jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, ir tuojau rasite pririštą asilę ir kumeliuką su ja; atriškite juos ir atveskite man.
3Ir jei kas ką nors jums sakytų, jūs pasakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’; ir jis tuojau juos išsiųs“.
4Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą, sakant:
5„Sakykite Siono dukrai: ‘Štai tavo Karalius ateina pas tave romus ir sėdintis ant asilo ir ant kumeliuko, asilo jauniklio’“.
6Ir mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė,
7ir, atvedę asilę ir kumeliuką, uždėjo ant jų savo drabužius, ir užsodino jį ant tų.
8Ir labai didelė minia tiesė savo drabužius ant kelio; kiti kirto nuo medžių šakas ir barstė jas ant kelio.
9Ir minios, kurios ėjo priekyje ir kurios sekė, šaukė, sakydamos: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“
10Ir jam atėjus į Jeruzalę, visas miestas sujudo, sakydamas: „Kas yra šitas?“
11Ir minia tarė: „Šitas yra Jėzus, pranašas iš Galilėjos Nazareto“.
12Ir Jėzus įėjo į Dievo šventyklą ir išvarė visus tuos, kurie pardavinėjo ir pirko šventykloje, ir apvertė pinigų keitėjų stalus bei krėslus tų, kurie pardavinėjo balandžius,
13ir tarė jiems: „Yra parašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais’; bet jūs padarėte juos vagių lindyne“.
14Ir akli bei raiši atėjo pas jį į šventyklą; ir jis išgydė juos.
15Ir kai vyriausieji kunigai ir raštininkai pamatė stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus šaukiančius šventykloje bei sakančius: „Osana Dovydo Sūnui!“; jie buvo labai nepatenkinti
16ir tarė jam: „Ar girdi, ką šie sako?“ Ir Jėzus jiems sako: „Taip; ar jūs niekada neskaitėte: ‘Iš kūdikių ir žindomųjų burnos tu ištobulinai gyrių’?“
17Ir jis paliko juos ir išėjo iš miesto į Betaniją; ir jis ten apsinakvojo.
18Na, o ryte, grįždamas į miestą, jis išalko.
19Ir pamatęs kelyje figmedį, jis prie jo priėjo ir nieko ant jo nerado, bet vien tik lapus, ir tarė jam: „Nuo šiol teneauga ant tavęs vaisius per amžius!“ Ir netrukus figmedis nudžiūvo.
20Ir kai mokiniai tai pamatė, jie stebėjosi, sakydami: „Kaip greitai nudžiūvo figmedis!“
21Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: jei turite tikėjimą ir neabejojate, jūs padarysite ne tik tai, kas yra padaryta figmedžiui, bet taip pat jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, tai bus padaryta.
22Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami, gausite“.
23Ir kai jis buvo atėjęs į šventyklą, jam bemokant atėjo pas jį vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji ir tarė: „Kokia valdžia tu šitai darai? Ir kas tau davė šią valdžią?“
24Ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ir aš paklausiu jus vieno dalyko; jei jį man pasakysite, tai ir aš jums pasakysiu, kokia valdžia šitai darau.
25Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei pasakysime: ‘Iš dangaus’, jis mums pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’
26Bet jei pasakysime: ‘Iš žmonių’, mes bijome tautos; nes visi laiko Joną pranašu“.
27Ir jie atsakė Jėzui ir tarė: „Mes nežinome“. Ir jis tarė jiems: „Tai ir aš jums nepasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau“.
28„Bet kaip jūs galvojate? Vienas žmogus turėjo du sūnus; ir jis atėjo pas pirmąjį ir tarė: ‘Sūnau, eik šiandien dirbti į mano vynuogyną’.
29Jis atsakydamas tarė: ‘Aš neisiu’; bet po to jis apsigalvojo ir nuėjo.
30Ir jis atėjo pas antrąjį ir tą patį pasakė. Ir jis atsakydamas tarė: ‘Einu, pone’; bet nenuėjo.
31Kuris iš tų dviejų įvykdė savo tėvo valią?“ Jie sako jam: „Pirmasis“. Jėzus jiems sako: „Iš tiesų sakau jums, kad muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.
32Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, o jūs juo netikėjote; bet muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo; ir jūs, tai matydami, po to neapsigalvojote, kad juo tikėtumėte.
33Klausykite kito palyginimo: buvo vienas namų šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną ir aplinkui aptvėrė jį tvora, ir iškasė jame vyno spaustuvą bei pastatė bokštą, ir išnuomojo jį žemdirbiams, ir išėjo į tolimą šalį;
34Ir kai priartėjo vaisiaus laikas, jis pasiuntė savo tarnus pas žemdirbius, kad jie atsiimtų to vaisius.
35Ir žemdirbiai paėmė jo tarnus ir vieną primušė, o kitą nužudė, o dar kitą užmėtė akmenimis.
36Vėl jis siuntė kitus tarnus, daugiau negu pirma; ir jie padarė jiems lygiai taip pat.
37Bet galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
38Bet kai žemdirbiai pamatė sūnų, jie kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį ir užgrobkime jo paveldą’.
39Ir jie pagavo jį, išmetė iš vynuogyno ir jį užmušė.
40Taigi kai ateis vynuogyno viešpats, ką jis padarys šitiems žemdirbiams?“
41Jie sako jam: „Jis žiauriai sunaikins šituos nedorėlius ir išnuomos savo vynuogyną kitiems žemdirbiams, kurie atiduos jam vaisius jų laikais“.
42Jėzus sako jiems: „Ar jūs niekada neskaitėte Raštuose: ‘Tas akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu: tai yra Viešpaties darbas, ir tai nuostabu mūsų akyse’?
43Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus atimta iš jūsų ir duota tautai, kuri neš jos vaisius.
44Ir kas ant šito akmens kris, bus sulaužytas; bet ant ko jis nukris, tą sutrins į miltus“.
45Ir kai vyriausieji kunigai ir fariziejai išgirdo jo palyginimus, jie suprato, kad jis kalbėjo apie juos.
46Bet kai jie siekė pridėti prie jo rankas, jie pabijojo minios, nes jie laikė jį pranašu.