1„Nes dangaus karalystė prilygsta žmogui, kuris yra namų šeimininkas, kuris anksti rytą išėjo samdyti darbininkų savo vynuogynui.
2Ir suderėjęs su darbininkais po denarą į dieną, jis išsiuntė juos į savo vynuogyną.
3Ir jis išėjo apie trečią valandą ir pamatė kitus, stovinčius turgavietėje be darbo,
4ir tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš jums duosiu, kas teisinga’. Ir jie nuėjo.
5Vėl jis išėjo apie šeštą ir devintą valandą ir padarė taip pat.
6Ir apie vienuoliktą valandą jis išėjo ir rado kitus stovinčius be darbo, ir sako jiems: ‘Kodėl čia stovite visą dieną be darbo?’
7Jie sako jam: ‘Todėl, kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis sako jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną; ir gausite tai, kas teisinga’.
8Taigi atėjus vakarui vynuogyno viešpats sako savo ūkvedžiui: ‘Pakviesk darbininkus ir duok jiems jų atlyginimą, pradedant nuo paskutiniųjų iki pirmųjų’.
9Ir kai atėjo tie, kurie buvo pasamdyti apie vienuoliktą valandą, kiekvienas gavo po denarą.
10Bet atėję pirmieji, manė gausią daugiau; ir jie taip pat – kiekvienas gavo po denarą.
11Ir tai gavę jie murmėjo prieš namų šeimininką,
12sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, ir tu padarei juos lygius mums, pakėlusiems dienos naštą ir kaitrą’.
13Bet jis atsakė vienam iš jų ir tarė: ‘Drauge, aš nedarau tau skriaudos: argi tu ne už denarą suderėjai su manimi?
14Paimk tai, kas yra tavo, ir eik: aš noriu duoti šitam paskutiniam kaip ir tau.
15Argi aš neturiu teisės daryti tai, ką noriu, su tuo, kas mano? Ar tavo akis pikta, kadangi aš geras?’
16Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet mažai išrinktų“.
17Ir Jėzus, eidamas aukštyn į Jeruzalę, kelyje atskirai pasiėmė dvylika mokinių ir tarė jiems:
18„Štai mes einame aukštyn į Jeruzalę; ir žmogaus Sūnus bus išduotas vyriausiems kunigams bei raštininkams, ir jie pasmerks jį mirčiai
19ir atiduos jį pagonims tyčiotis ir nuplakti, ir jį nukryžiuoti; ir trečią dieną jis prisikels“.
20Tada pas jį atėjo Zebediejaus vaikų motina su savo sūnumis, garbindama jį ir kažko tai jo prašydama.
21Ir jis jai tarė: „Ko nori?“ Ji sako jam: „Paskirk, kad šitie mano du sūnūs sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje tavo karalystėje“.
22Bet Jėzus atsakydamas tarė: „Jūs nežinote, ko prašote. Ar jūs galite gerti iš taurės, iš kurios aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“ Jie sako jam: „Mes galime“.
23Ir jis jiems sako: „Jūs iš tikrųjų gersite iš mano taurės ir būsite pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas; bet sėdėti mano dešinėje ir mano kairėje ne aš duodu, bet bus duota tiems, kuriems yra mano Tėvo paruošta“.
24Ir kai tie dešimt tai išgirdo, jie pasipiktino prieš du brolius.
25Bet Jėzus juos pasišaukė ir tarė: „Jūs žinote, kad pagonių kunigaikščiai jiems viešpatauja, ir didieji valdo juos.
26Bet ne taip bus tarp jūsų; bet kas tarp jūsų nori būti didis, tegul jis būna jūsų tarnautojas;
27ir kas tarp jūsų nori būti vyriausias, tegul jis būna jūsų tarnas;
28lygiai kaip žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam patarnautų, bet patarnauti ir atiduoti savo gyvybę atpirkimui už daugelį“.
29Ir jiems išeinant iš Jericho, didžiulė minia sekė paskui jį.
30Ir štai pakelėje sėdintys du aklieji išgirdę, kad Jėzus eina pro šalį, šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“
31Ir minia draudė juos, kad jie tylėtų; bet jie dar labiau šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“
32Ir Jėzus sustojo ir pašaukė juos, ir tarė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“
33Jie sako jam: „Viešpatie, kad mūsų akys būtų atvertos“.
34Tad Jėzus pasigailėjo jų ir palietė jų akis; ir tuoj pat jų akys praregėjo, ir jie nusekė paskui jį.