1Ir kai Jėzus pabaigė šiuos pasakymus, įvyko, kad jis išėjo iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos ribas anapus Jordano;
2ir didelės minios sekė paskui jį; ir jis ten juos išgydė.
3Atėjo pas jį ir fariziejai, gundydami jį ir sakydami jam: „Ar teisėta vyrui dėl kiekvienos priežasties atleisti savo žmoną?“
4Ir jis atsakydamas tarė jiems: „Ar jūs neskaitėte, kad tas, kuris juos padarė pradžioje, ‘padarė juos vyriškos lyties ir moteriškos lyties’
5ir tarė: ‘Dėl šios priežasties vyras tėvą ir motiną paliks ir prie savo žmonos prilips; ir jie du bus vienas kūnas’?
6Dėl to jie jau nebėra du, bet vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
7Jie sako jam: „Kodėl tad Mozė įsakė duoti skyrybų raštą ir ją atleisti?“
8Jis jiems sako: „Dėl jūsų širdžių kietumo Mozė leido jums atleisti savo žmonas; bet nuo pradžios taip nebuvo.
9Ir aš jums sakau: kas tik atleis savo žmoną, jei ne dėl paleistuvystės, ir ves kitą, svetimauja; ir kas atleistąją veda, svetimauja“.
10Jo mokiniai jam sako: „Jei tokie vyro reikalai su žmona, tai nėra gerai vesti“.
11Bet jis jiems tarė: „Ne visi gali priimti šitą pasakymą, o tik tie, kuriems yra duota.
12Nes yra eunuchų, kurie tokie gimė iš savo motinos įsčių; ir yra eunuchų, kurie žmonių padaryti eunuchais; ir yra eunuchų, kurie padarė save eunuchais dėl dangaus karalystės. Kas gali tai priimti, tepriima“.
13Tuomet atvedė jam mažų vaikų, kad jis uždėtų ant jų savo rankas ir pasimelstų; o mokiniai juos barė.
14Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažus vaikus ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.
15Ir jis uždėjo ant jų savo rankas ir iš ten išėjo.
16Ir štai vienas atėjo ir tarė jam: „Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, idant turėčiau amžiną gyvenimą?“
17Ir jis jam tarė: „Kodėl vadini mane geru? Nėra nei vieno gero, bet tik vienas, tai yra Dievas; bet jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
18Jis jam sako: „Kurių?“ Jėzus tarė: „Nežudyk“, „Nesvetimauk“, „Nevok“, „Melagingai neliudyk“,
19„Gerbk savo tėvą ir motiną“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
20Tas jaunuolis jam sako: „Viso to laikiausi nuo savo jaunystės; ko dar man trūksta?“
21Jėzus jam tarė: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi, ir duok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik bei sek paskui mane“.
22Bet kai tas jaunuolis išgirdo tą pasakymą, jis nuėjo nuliūdęs; nes jis turėjo didelius turtus.
23Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums, kad turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę.
24Ir vėl sakau jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
25Kai jo mokiniai tai išgirdo, jie buvo be galo nustebę, sakydami: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“
26Bet Jėzus pažvelgė į juos ir jiems tarė: „Žmonėms tai neįmanoma; bet Dievui viskas yra įmanoma“.
27Tada Petras atsakė ir jam tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave; tad kas mums bus už tai?“
28Ir Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad atgimime, kai žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, kurie sekėte paskui mane, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio genčių.
29Ir kiekvienas, kuris paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
30Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai; ir paskutiniai bus pirmi“.