1Tuomet susirinko pas jį fariziejai ir kai kurie iš raštininkų, kurie atėjo iš Jeruzalės.
2Ir pamatę kai kuriuos jo mokinius valgančius duoną suterštomis, tai yra, neplautomis rankomis, jie kaltino.
3Nes fariziejai ir visi žydai, laikydamiesi vyresniųjų tradicijų, nevalgo, jeigu dažnai nesiplauna rankų.
4Ir jeigu jie nenusiplauna parėję iš turgaus – jie nevalgo. Ir yra daug ko kito, ko jie yra prisiėmę laikytis, kaip kad taurių ir puodų, varinių indų ir stalų plovimo.
5Tada fariziejai ir raštininkai jo paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nevaikšto pagal vyresniųjų tradiciją, bet valgo duoną neplautomis rankomis?“
6Jis atsakydamas tarė jiems: „Gerai Ezaijas pranašavo apie jus, veidmainiai, kaip yra parašyta: ‘Ši tauta garbina mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs.
7Tačiau veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymų kaip mokslų’.
8Nes atidėdami į šoną Dievo įsakymą, jūs laikotės žmonių tradicijos, kaip kad puodų ir taurių plovimo; ir daug kitų panašių dalykų jūs darote“.
9Ir jis tarė jiems: „Puikiai jūs atmetate Dievo įsakymą, kad galėtumėte laikytis savo tradicijos.
10Nes Mozė sakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’; ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, tas temiršta mirtimi’;
11bet jūs sakote: ‘Jei kas pasakys savo tėvui ar motinai: čia yra Korban, tai yra, dovana, per kurią tu iš manęs turėtumei naudą, – tas bus laisvas ’.
12Ir jūs leidžiate jam nieko nebedaryti dėl savo tėvo ar motinos;
13darydami Dievo žodį negaliojančiu per savo tradiciją, kurią jūs davėte; ir daug panašių dalykų jūs darote“.
14Ir pasišaukęs visą liaudį, jis tarė jiems: „Klausykitės manęs kiekvienas iš jūsų ir supraskite:
15nėra nieko, kas iš išorės patekęs į žmogų galėtų jį suteršti; bet kas išeina iš jo, tai suteršia žmogų.
16Jei kas turi ausis klausyti, teklauso“.
17Ir kai jis nuo liaudies įėjo į namus, jo mokiniai paklausė jo dėl palyginimo.
18O jis sako jiems: „Ar jūs irgi tokie be supratimo? Argi nesuvokiate, kad visa tai, kas iš išorės įeina į žmogų, negali jo suteršti?
19Nes tai įeina ne į jo širdį, bet į pilvą, ir išeina laukan į išvietę, išvalant visą maistą.“
20Ir jis tarė: „Kas išeina iš žmogaus, tai suteršia žmogų.
21Nes iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina piktos mintys, svetimavimai, paleistuvystės, žmogžudystės,
22vagystės, godumas, nedorybė, apgaulė, gašlumas, pikta akis, piktžodžiavimas, išdidumas, kvailumas;
23visos šitos blogybės eina iš vidaus ir suteršia žmogų“.
24Ir iš ten jis kėlėsi ir nuėjo į Tyro bei Sidono ribas ir įėjo į namus, ir norėjo, kad niekas to nežinotų; bet jis negalėjo pasislėpti.
25Nes viena moteris, kurios jauna duktė turėjo netyrąją dvasią, išgirdo apie jį ir atėjusi parpuolė prie jo kojų;
26ta moteris buvo graikė, sirofinikiečių tautybės; ir ji maldavo jo, kad jis išvarytų velnią iš jos dukters.
27Bet Jėzus jai tarė: „Tegul pirmiau vaikai būna pasotinti, nes nedera imti vaikų duoną ir mesti ją šunims“.
28Ir ji atsakė bei tarė jam: „Taip, Viešpatie; tačiau šunys maitinasi po stalu vaikų trupiniais“.
29Ir jis jai tarė: „Dėl šito pasakymo eik; velnias išėjo iš tavo dukros“.
30Ir kai ji parėjo į savo namus, ji rado velnią išėjusį, o jos dukra gulėjo ant lovos.
31Ir vėl, išėjęs iš Tyro bei Sidono ribų, jis atėjo per Dekapolio ribų vidurį prie Galilėjos jūros.
32Ir jie atveda pas jį kurčią ir turintį defektą savo kalboje; ir jie maldavo jį, kad uždėtų ant jo savo ranką.
33Ir jis pasivedė jį į šoną nuo minios ir įkišo savo pirštus į jo ausis, ir spjovęs palietė jo liežuvį;
34ir, žiūrėdamas į dangų, jis atsiduso ir sako jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“
35Ir tuojau jo ausys atsivėrė, ir jo liežuvio raištis atsilaisvino, ir jis kalbėjo aiškiai.
36Ir jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakotų; bet kuo labiau jis juos įpareigojo, tuo dar labiau jie tai garsino;
37ir buvo be saiko nustebę, sakydami: „Jis visa atliko gerai: jis padaro, kad kurtieji girdi ir kad nebyliai kalba“.