1Tomis dienomis esant labai didelei ir neturinčiai ko valgyti miniai, Jėzus pasišaukė savo mokinius ir sako jiems:
2„Man gaila minios, nes jau trys dienos jie yra su manimi ir neturi ko valgyti;
3ir jei aš juos paleisiu į jų namus pasninkaujančius, jie nusilps kelyje, nes kai kurie iš jų atėjo iš toli“.
4Ir jo mokiniai jam atsakė: „Iš kur čia dykumoje kas gali tuos žmones pasotinti duona?“
5Ir jis paklausė jų: „Kiek turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis“.
6Ir jis įsakė tautai susėsti ant žemės; ir paėmęs septynis kepalus, padėkojo, laužė, ir davė savo mokiniams, kad padėtų priešais juos; ir jie padėjo juos priešais tautą.
7Ir jie turėjo keletą mažų žuvelių; ir jis palaimino, ir taip pat įsakė padėti jas priešais juos.
8Taip jie valgė ir pasisotino; ir jie surinko septynias pintines likusio sulaužyto maisto.
9O valgiusiųjų buvo apie keturis tūkstančius; ir jis juos paleido.
10Ir tuojau jis su savo mokiniais įėjo į laivą ir atvyko į Dalmanutos vietoves.
11Ir išėjo fariziejai bei pradėjo jo klausinėti, siekdami iš jo ženklo iš dangaus, gundydami jį.
12Ir jis giliai atsiduso savo dvasioje ir sako: „Kodėl ši karta siekia ženklo? Iš tiesų sakau jums: šitai kartai nebus duota ženklo“.
13Ir jis paliko juos, ir vėl įlipęs į laivą nuvyko į kitą pusę.
14Na, o mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos nei neturėjo su savimi laive daugiau kaip vieno kepalo.
15Ir jis juos įpareigojo, sakydamas: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
16Ir jie tarpusavyje svarstė, sakydami: „ Tai todėl, kad neturime duonos“.
17Ir tai supratęs Jėzus jiems sako: „Kodėl jūs svarstote, kad neturite duonos? Argi vis dar nesuvokiate ir nesuprantate? Ar jūsų širdis vis dar užkietėjusi?
18Turėdami akis argi nematote? Ir turėdami ausis argi negirdite? Ir argi neprisimenate?
19Kai laužiau penkis kepalus tarp penketo tūkstančių, kiek pilnų pintinių nuolaužų pririnkote?“ Jie sako jam: „Dvylika“.
20„Ir kai septynis – tarp ketverto tūkstančių, kiek pilnų pintinių nuolaužų jūs pririnkote?“ Ir jie tarė: „Septynias“.
21Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jūs nesuprantate?“
22Ir jis ateina į Betsaidą; ir jie atveda jam akląjį, ir prašė jo, kad jį paliestų.
23Ir jis paėmė akląjį už rankos ir išvedė jį iš miestelio; ir spjovęs jam į akis ir uždėjęs ant jo savo rankas paklausė jo, ar jis ką mato.
24O jis pažvelgė ir tarė: „Matau žmones kaip medžius, vaikščiojančius“.
25Po to jis vėl uždėjo savo rankas ant jo akių ir davė pažvelgti; ir jis pagijo, ir viską aiškiai matė.
26Ir jis išsiuntė jį į jo namus, sakydamas: „Nei eik į miestelį, nei kam nors miestelyje tai pasakok“.
27Ir išėjo Jėzus ir jo mokiniai į Pilypo Cezarėjos miestelius; ir kelyje jis paklausė savo mokinių, sakydamas jiems: „Kuo žmonės sako mane esantį?“
28O jie atsakė: „Jonu Krikštytoju; bet kai kurie sako Elijas; o kiti – vienas iš pranašų“.
29Ir jis sako jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esantį?“ Ir Petras atsako ir taria jam: „Tu esi Kristus“.
30Ir jis juos įpareigojo, kad niekam apie jį nepasakotų.
31Ir jis pradėjo juos mokyti, kad žmogaus Sūnus turi daug iškentėti ir būti atmestas vyresniųjų ir vyriausiųjų kunigų bei raštininkų ir būti nužudytas, ir po trijų dienų prisikelti.
32Ir jis kalbėjo šį pasakymą atvirai. Ir Petras paėmė jį bei pradėjo jį barti.
33Bet atsigręžęs ir pažiūrėjęs į savo mokinius, jis subarė Petrą, sakydamas: „Atsitrauk nuo manęs, Šėtone; nes tau patinka ne tai, kas Dievo, bet tai, kas žmonių“.
34Ir pasišaukęs tautą bei savo mokinius jis tarė jiems: „Kas nori eiti paskui mane, tas teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka paskui mane.
35Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl evangelijos, tas ją išgelbės.
36Nes kokia gi nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, o praras savo sielą?
37Arba ką žmogus duos mainais už savo sielą?
38Todėl kas gėdysis manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to gėdysis ir žmogaus Sūnus, kai jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.