1Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad yra kai kurie iš čia stovinčių, kurie neragaus mirties, kol nepamatys Dievo karalystės, ateinančios su galia“.
2Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą bei Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną; ir jis atsimainė priešais juos.
3Ir jo drabužiai tapo spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas; tokie, kaip joks vėlėjas žemėje negalėtų jų išbaltinti.
4Ir ten jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjo su Jėzumi.
5Ir Petras atsakė bei tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“.
6Nes jis nežinojo, ką sakyti; nes jie buvo labai išsigandę.
7Ir buvo debesis, kuris uždengė juos šešėliu; o iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – jo klausykite“.
8Ir staiga, kai jie apsidairė aplinkui, jie nieko nebematė, vien tik Jėzų su jais.
9Ir kai jie leidosi nuo kalno, jis įpareigojo juos, kad jie niekam nepasakotų, ką jie matė, kol žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš numirusių.
10Ir jie saugojo šį pasakymą su savimi, klausinėdami vienas kito, ką turėtų reikšti prisikėlimas iš numirusių.
11Ir jie klausė jo, sakydami: „Kodėl raštininkai sako, kad pirma turi ateiti Elijas?“
12O jis jiems atsakydamas tarė: „Elijas iš tikrųjų ateina pirmas ir atstato viską; ir, kaip yra parašyta apie žmogaus Sūnų, kad jis turi daug iškentėti ir būti paniekintas.
13Bet aš sakau jums, kad Elijas iš tiesų atėjo, ir jie padarė jam ką tik norėjo, kaip yra apie jį parašyta“.
14Ir kai jis atėjo pas savo mokinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir juos klausinėjančius raštininkus.
15Ir tuoj visa jį pamačiusi tauta labai nustebo ir pas jį bėgdama sveikino jį.
16Ir jis paklausė raštininkų: „Apie ką klausinėjatės su jais?“
17Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebyliąją dvasią;
18ir kur tik ji nutveria jį, ji drasko jį; ir jam eina putos, ir jis griežia dantimis, ir silpsta; ir aš kalbėjau su tavo mokiniais, kad jie ją išvarytų; bet jie negalėjo“.
19Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta, kiek ilgai man reikės su jumis būti? Kiek ilgai man reikės jus kęsti? Atveskite jį pas mane“.
20Ir jie jį atvedė pas jį; ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau pat ėmė jį draskyti; ir jis nukrito ant žemės ir putodamasis voliojosi.
21Ir jis paklausė jo tėvo: „Kaip seniai jį tai yra ištikę?“ Ir jis pasakė: „Nuo vaikystės.
22Ir dažnai ji įmesdavo jį į ugnį ir į vandenis, kad jį sunaikintų; bet jei tu gali ką nors padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums“.
23Jėzus jam tarė: „Jei tu gali tikėti, viskas yra įmanoma tam, kuris tiki“.
24Ir tuojau vaiko tėvas sušuko ir tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui“.
25Kai Jėzus pamatė susibėgančią tautą, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „ Tu, nebyli ir kurčia dvasia, įpareigoju tave: išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“
26Ir dvasia šaukė ir smarkiai jį draskė, ir išėjo iš jo; ir jis buvo tarsi negyvas, kad net daugelis sakė: „Jis miręs“.
27Bet Jėzus paėmė jį už rankos ir jį pakėlė; ir jis atsikėlė.
28Ir kai jis buvo įėjęs į namus, jo mokiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“
29Ir jis tarė jiems: „Ši veislė neišeina per nieką kita, bet tik per maldą ir pasninką“.
30Ir iš ten išėję jie keliavo per Galilėją; ir jis nenorėjo, kad kas nors tai žinotų.
31Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: „Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels“.
32Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.
33Ir jis atėjo į Kafernaumą; ir būdamas namuose jis paklausė jų: „Apie ką tarpusavyje ginčijotės kelyje?“
34Bet jie tylėjo, nes kelyje jie ginčijosi tarpusavyje, kas turėtų būti didžiausias.
35Ir atsisėdęs jis pašaukė dvylika ir sako jiems: „Jei kas nori būti pirmas, tas turi būti iš visų paskutinis ir visų tarnas“.
36Ir paėmė vaiką bei pastatė jį tarp jų; ir paėmęs jį ant rankų tarė jiems:
37„Kas priims vieną iš tokių vaikų mano vardu, tas priima mane; o kas priims mane, ne mane priima, bet tą, kuris mane siuntė“.
38Ir Jonas jam atsakė, tardamas: „Mokytojau, mes matėme vieną išvarinėjantį velnius tavo vardu, bet jis neseka paskui mus; ir mes jam draudėme, kadangi jis neseka paskui mus“.
39Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite jam, nes nėra nei vieno, kuris darytų mano vardu stebuklą ir čia pat galėtų kalbėti apie mane pikta.
40Nes kas ne prieš mus, tas yra mūsų pusėje.
41Nes kas jums duos atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad jūs priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums: tas nepraras savojo atlygio.
42O kas papiktins vieną iš šitų mažųjų, kurie tiki manimi, tai tam būtų geriau, kad jam ant kaklo būtų pakabintas malūno akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą.
43Ir jei tavo ranka tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą luošam, negu turint dvi rankas eiti į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,
44kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
45Ir jeigu tavo koja tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu turint dvi kojas būti įmestam į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,
46kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
47Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją lauk: tau geriau įeiti į Dievo karalystę su viena akimi, negu turint dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį,
48kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
49Nes kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus pasūdyta druska.
50Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo sūrumą, kuo gi ją bepaskaninsi? Turėkite savyje druskos ir būkite taikūs vienas su kitu“.