Mark 9
1 Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad yra kai kurie iš čia stovinčių, kurie neragaus mirties, kol nepamatys Dievo karalystės, ateinančios su galia“.
2 Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą bei Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną; ir jis atsimainė priešais juos.
3 Ir jo drabužiai tapo spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas; tokie, kaip joks vėlėjas žemėje negalėtų jų išbaltinti.
4 Ir ten jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjo su Jėzumi.
5 Ir Petras atsakė bei tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“.
6 Nes jis nežinojo, ką sakyti; nes jie buvo labai išsigandę.
7 Ir buvo debesis, kuris uždengė juos šešėliu; o iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – jo klausykite“.
8 Ir staiga, kai jie apsidairė aplinkui, jie nieko nebematė, vien tik Jėzų su jais.
9 Ir kai jie leidosi nuo kalno, jis įpareigojo juos, kad jie niekam nepasakotų, ką jie matė, kol žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš numirusių.
10 Ir jie saugojo šį pasakymą su savimi, klausinėdami vienas kito, ką turėtų reikšti prisikėlimas iš numirusių.
11 Ir jie klausė jo, sakydami: „Kodėl raštininkai sako, kad pirma turi ateiti Elijas?“
12 O jis jiems atsakydamas tarė: „Elijas iš tikrųjų ateina pirmas ir atstato viską; ir, kaip yra parašyta apie žmogaus Sūnų, kad jis turi daug iškentėti ir būti paniekintas.
13 Bet aš sakau jums, kad Elijas iš tiesų atėjo, ir jie padarė jam ką tik norėjo, kaip yra apie jį parašyta“.
14 Ir kai jis atėjo pas savo mokinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir juos klausinėjančius raštininkus.
15 Ir tuoj visa jį pamačiusi tauta labai nustebo ir pas jį bėgdama sveikino jį.
16 Ir jis paklausė raštininkų: „Apie ką klausinėjatės su jais?“
17 Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebyliąją dvasią;
18 ir kur tik ji nutveria jį, ji drasko jį; ir jam eina putos, ir jis griežia dantimis, ir silpsta; ir aš kalbėjau su tavo mokiniais, kad jie ją išvarytų; bet jie negalėjo“.
19 Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta, kiek ilgai man reikės su jumis būti? Kiek ilgai man reikės jus kęsti? Atveskite jį pas mane“.
20 Ir jie jį atvedė pas jį; ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau pat ėmė jį draskyti; ir jis nukrito ant žemės ir putodamasis voliojosi.
21 Ir jis paklausė jo tėvo: „Kaip seniai jį tai yra ištikę?“ Ir jis pasakė: „Nuo vaikystės.
22 Ir dažnai ji įmesdavo jį į ugnį ir į vandenis, kad jį sunaikintų; bet jei tu gali ką nors padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums“.
23 Jėzus jam tarė: „Jei tu gali tikėti, viskas yra įmanoma tam, kuris tiki“.
24 Ir tuojau vaiko tėvas sušuko ir tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui“.
25 Kai Jėzus pamatė susibėgančią tautą, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „ Tu, nebyli ir kurčia dvasia, įpareigoju tave: išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“
26 Ir dvasia šaukė ir smarkiai jį draskė, ir išėjo iš jo; ir jis buvo tarsi negyvas, kad net daugelis sakė: „Jis miręs“.
27 Bet Jėzus paėmė jį už rankos ir jį pakėlė; ir jis atsikėlė.
28 Ir kai jis buvo įėjęs į namus, jo mokiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“
29 Ir jis tarė jiems: „Ši veislė neišeina per nieką kita, bet tik per maldą ir pasninką“.
30 Ir iš ten išėję jie keliavo per Galilėją; ir jis nenorėjo, kad kas nors tai žinotų.
31 Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: „Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels“.
32 Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.
33 Ir jis atėjo į Kafernaumą; ir būdamas namuose jis paklausė jų: „Apie ką tarpusavyje ginčijotės kelyje?“
34 Bet jie tylėjo, nes kelyje jie ginčijosi tarpusavyje, kas turėtų būti didžiausias.
35 Ir atsisėdęs jis pašaukė dvylika ir sako jiems: „Jei kas nori būti pirmas, tas turi būti iš visų paskutinis ir visų tarnas“.
36 Ir paėmė vaiką bei pastatė jį tarp jų; ir paėmęs jį ant rankų tarė jiems:
37 „Kas priims vieną iš tokių vaikų mano vardu, tas priima mane; o kas priims mane, ne mane priima, bet tą, kuris mane siuntė“.
38 Ir Jonas jam atsakė, tardamas: „Mokytojau, mes matėme vieną išvarinėjantį velnius tavo vardu, bet jis neseka paskui mus; ir mes jam draudėme, kadangi jis neseka paskui mus“.
39 Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite jam, nes nėra nei vieno, kuris darytų mano vardu stebuklą ir čia pat galėtų kalbėti apie mane pikta.
40 Nes kas ne prieš mus, tas yra mūsų pusėje.
41 Nes kas jums duos atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad jūs priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums: tas nepraras savojo atlygio.
42 O kas papiktins vieną iš šitų mažųjų, kurie tiki manimi, tai tam būtų geriau, kad jam ant kaklo būtų pakabintas malūno akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą.
43 Ir jei tavo ranka tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą luošam, negu turint dvi rankas eiti į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,
44 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
45 Ir jeigu tavo koja tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu turint dvi kojas būti įmestam į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,
46 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
47 Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją lauk: tau geriau įeiti į Dievo karalystę su viena akimi, negu turint dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį,
48 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
49 Nes kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus pasūdyta druska.
50 Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo sūrumą, kuo gi ją bepaskaninsi? Turėkite savyje druskos ir būkite taikūs vienas su kitu“.