1Ir iš ten pakilęs jis ateina į Judėjos ribas, prie tolimesnio Jordano krašto; ir tauta vėl rinkosi pas jį; ir jis vėl juos mokė, kaip buvo pratęs.
2Ir fariziejai atėjo pas jį ir jį gundydami klausė jo: „Ar teisėta vyrui atleisti savo žmoną?“
3O jis atsakydamas tarė jiems: „Ką Mozė jums įsakė?“
4Ir jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir ją atleisti“.
5O Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Dėl jūsų širdies kietumo jis parašė jums šį prisakymą.
6Bet nuo sutvėrimo pradžios Dievas padarė juos vyriškos lyties ir moteriškos lyties.
7Dėl šios priežasties vyras savo tėvą ir motiną paliks, ir prie savo žmonos prilips;
8ir jie abu bus vienas kūnas; taip, kad jie jau nebėra du, bet vienas kūnas.
9Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
10Ir namuose jo mokiniai vėl jo klausė apie tą patį.
11Ir jis sako jiems: „Kas atleis savo žmoną ir ves kitą, tas jai svetimauja.
12Ir jei moteris atleis savo vyrą ir ištekės už kito, ji svetimauja“.
13Ir jie atvedė pas jį mažus vaikus, kad jis juos paliestų; o jo mokiniai barė tuos, kurie juos atvedė.
14Bet kai Jėzus tai pamatė, jis buvo labai nepatenkintas ir tarė jiems: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.
15Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikelis, tas neįeis į ją“.
16Ir jis ėmė juos į savo rankas, dėjo ant jų savo rankas ir juos palaimino.
17Ir kai jis buvo beišeinąs į kelią, atbėgo vienas, atsiklaupė jam ir jo paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
18Ir Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Nėra nei vieno gero, o tik vienas, tai yra Dievas.
19Tu žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk’, ‘Nežudyk’, ‘Nevok’, ‘Melagingai neliudyk’, ‘Neapgaudinėk’, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’“.
20Ir jis atsakydamas tarė jam: „Mokytojau, visų šitų aš laikiausi nuo jaunystės“.
21Tada Jėzus, žvelgdamas į jį, pamilo jį ir jam tarė: „Vieno tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, imk kryžių ir sek paskui mane“.
22Ir jis nuliūdo dėl šio pasakymo ir nuėjo liūdėdamas, nes jis turėjo didelius turtus.
23Ir Jėzus apžvelgė aplinkui ir sako savo mokiniams: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtus, įeis į Dievo karalystę!“
24Ir mokiniai buvo apstulbinti jo žodžių. Bet Jėzus vėl atsako ir taria jiems: „Vaikai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!
25Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
26Ir jie buvo be saiko apstulbę, kalbėdami tarpusavyje: „Kas gi tada gali būti išgelbėtas?“
27O Jėzus žiūrėdamas į juos sako: „Žmonėms tai yra neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas yra įmanoma“.
28Tada Petras pradėjo jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.
29Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Iš tiesų aš jums sakau: nėra nei vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl manęs ir evangelijos,
30bet kuris jau dabar, šiuo laiku, negautų šimteriopai namų ir brolių, ir seserų, ir motinų, ir vaikų, ir žemių kartu su persekiojimais; ir ateinančiame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.
31Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai; o paskutiniųjų – pirmi“.
32Ir jie buvo kelyje, beeiną aukštyn į Jeruzalę; ir Jėzus ėjo pirma jų; ir jie buvo nustebę; ir sekdami paskui jie bijojo. Ir jis vėl paėmė dvylika ir pradėjo jiems pasakoti, kas jam turės atsitikti,
33sakydamas: „Štai mes einame į Jeruzalę; ir žmogaus Sūnus bus atiduotas vyriausiems kunigams ir raštininkams; ir jie pasmerks jį mirčiai ir atiduos jį pagonims;
34ir jie tyčiosis iš jo, jį nuplaks, spjaudys ant jo ir jį nužudys; ir trečią dieną jis prisikels“.
35Ir atėjo pas jį Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, sakydami: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums, ko tik mes paprašysime“.
36Ir jis tarė jiems: „Ką norite, kad aš jums padaryčiau?“
37Jie tarė jam: „Suteik mums, kad mes galėtume sėdėti vienas tavo dešinėje, o kitas tavo kairėje tavo šlovėje“.
38Bet Jėzus jiems tarė: „Jūs nežinote, ko prašote: ar galite gerti iš taurės, iš kurios aš geriu? Ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“
39Ir jie tarė jam: „Galime“. O Jėzus jiems tarė: „Jūs iš tiesų gersite iš taurės, iš kurios aš geriu; ir būsite pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas;
40bet sėdėti mano dešinėje ir mano kairėje – ne mano tai du?oti; bet bus duota tiems, kuriems tai yra paruošta“.
41Ir kai dešimt tai išgirdo, jie pradėjo labai piktintis Jokūbu ir Jonu.
42Bet Jėzus pasišaukė juos ir sako jiems: „Jūs žinote, kad tie, kurie atsakingi valdyti pagonis, jiems viešpatauja; ir jų didieji juos valdo.
43Bet tarp jūsų taip nebus; bet kas nori būti didis tarp jūsų, tas bus jūsų tarnautojas;
44ir kas iš jūsų nori būti vyriausias, bus visų tarnas.
45Nes ir žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvybę išpirkai už daugelį“.
46Ir jie atėjo į Jerichą; ir kai jis ėjo iš Jericho su savo mokiniais ir su dideliu skaičiumi žmonių, prie vieškelio sėdėjo beelgetaujantis aklas Bartimiejus, Timiejaus sūnus.
47Ir kai jis išgirdo, kad tai buvo Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo šaukti ir sakyti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
48Ir daugelis jį įpareigojo, kad jis tylėtų, bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
49Ir Jėzus sustojo ir įsakė pašaukti jį. Ir jie pašaukė akląjį, jam sakydami: „Būk linksmas, kelkis – jis tave šaukia“.
50Ir jis, nusimetęs savo drabužį, atsikėlė ir atėjo pas Jėzų.
51Ir Jėzus atsakė ir tarė jam: „Ką nori kad tau padaryčiau?“ Aklasis jam tarė: „Viešpatie, kad praregėčiau“.
52Ir Jėzus jam tarė: „Eik; tavo tikėjimas tave išgydė“. Ir tuoj pat jis praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.