1Ir jis iš ten išėjo ir atėjo į savo tėviškę; o jo mokiniai sekė paskui jį.
2Ir atėjus sabato dienai jis pradėjo mokyti sinagogoje; ir daugelis jį girdėdami stebėjosi, sakydami: „Iš kur šitas tai turi? Ir kas per išmintis, kuri jam yra duota, kad net tokie galingi darbai yra padaryti jo rankomis?
3Argi šitas ne dailidė, Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judos ir Simono brolis? Ir argi ne jo seserys su mumis?“ Ir jie pasipiktino juo.
4Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminaičių ir savo namuose“.
5Ir jis negalėjo ten daryti jokio galingo darbo, tik ant keleto sergančių žmonių jis uždėjo savo rankas ir juos išgydė.
6Ir jis stebėjosi dėl jų netikėjimo. Ir jis ėjo aplink kaimus mokydamas.
7Ir jis pasišaukė dvylika ir pradėjo juos siųsti po du; ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms;
8ir jiems įsakė, kad jie nieko nesiimtų kelionei išskyrus lazdą: nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų į pinigines;
9bet būtų apsiavę sandalais; ir neapsivilktų dviejų marškinių.
10Ir jis tarė jiems: „Kurioje tik vietoje jūs beįeisite į namus, ten pasilikite, kol išeisite iš tos vietos.
11O kas tik jūsų nepriimtų ir jūsų nesiklausytų, iš ten išeidami nusipurtykite dulkes sau po kojomis kaip liudijimą prieš juos. Iš tiesų sakau jums: Sodomai ir Gomorai teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu šitam miestui“.
12Ir jie išėjo bei skelbė, kad žmonės turi atgailauti.
13Ir jie išvarė daug velnių ir daugelį sergančių patepė aliejumi bei juos išgydė.
14Ir karalius Erodas išgirdo apie jį (nes jo vardas buvo plačiai paplitęs); ir jis tarė: „Tai – Jonas Krikštytojas, prisikėlęs iš numirusių, ir todėl galingi darbai rodosi jame“.
15Kiti sakė: „Tai yra Elijas“. O kiti sakė: „Tai yra pranašas arba kaip vienas iš pranašų“.
16Bet kai Erodas tai išgirdo, jis tarė: „Tai – Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą; jis yra prisikėlęs iš numirusių“.
17Nes pats Erodas pasiuntė ir suėmė Joną bei surišo jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodijos; nes jis buvo ją vedęs.
18Nes Jonas buvo sakęs Erodui: „Tau neteisėta turėti savo brolio žmonos“.
19Todėl Erodija priešgyniavo jam ir norėjo jį nužudyti; bet ji negalėjo,
20nes Erodas bijojo Jono, žinodamas, kad jis yra teisus vyras bei šventas, ir stebėjo jį; jo išklausęs, jis daug ką darė ir mielai jo klausydavosi.
21Ir kai atėjo patogi diena, kai Erodas per savo gimtadienį suruošė vakarienę savo viešpačiams, aukštiems vadams ir Galilėjos prakilniausiems;
22ir kai įėjo minėtos Erodijos duktė ir šoko bei patiko Erodui ir sėdėjusiems su juo, karalius tarė tai panelei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau tai duosiu“.
23Ir jis prisiekė jai: „Ko tik iš manęs beprašysi, aš tau tai duosiu, kad ir pusę savo karalystės“.
24O ji išėjo bei tarė savo motinai: „Ko man prašyti?“ Ir ji tarė: „Jono Krikštytojo galvos“.
25Ir ji tuojau skubomis atėjo pas karalių ir paprašė, sakydama: „Aš noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
26Ir karalius labai nuliūdo; tačiau dėl savo priesaikos ir dėl tų, kurie sėdėjo su juo, jis nenorėjo jos atmesti.
27Ir tuoj pat karalius išsiuntė budelį ir įsakė, kad būtų atnešta jo galva; ir jis nuėjo ir nukirto jam kalėjime galvą.
28Ir atnešė jo galvą dubenyje ir padavė ją tai panelei; o ta panelė padavė ją savo motinai.
29Ir kai jo mokiniai apie tai išgirdo, jie atėję pasiėmė jo lavoną ir paguldė jį į kapą.
30Ir apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam viską – ir ką jie padarė, ir ko jie mokė.
31Ir jis tarė jiems: „Ateikite jūs vieni nuošalėn į dykvietę ir truputį pailsėkite“; nes daug buvo ateinančių bei išeinančių, ir jiems nebuvo laisvo laiko net pavalgyti.
32Ir jie atskirai išvyko laivu į dykvietę.
33O tauta pamatė juos išvykstant, ir daugelis jį pažinę pėsti sulėkė ten iš visų miestų, aplenkė juos ir susirinko pas jį.
34Ir Jėzus išėjęs pamatė daug liaudies, ir dėl jų jį apėmė gailestis, nes jie buvo kaip avys, neturinčios piemens; ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
35Ir dienai baigiantis pas jį atėjo jo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir laiko jau praėjo;
36paleisk juos, kad jie eitų į aplinkinius kiemus ir į kaimus ir nusipirktų sau duonos, nes jie neturi ko valgyti“.
37Jis atsakydamas tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. Ir jie sako jam: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“
38Jis sako jiems: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite“. Ir sužinoję jie sako: „Penkis ir dvi žuvis“.
39Ir jis įsakė jiems susodinti visus būriais ant žalios žolės.
40Ir jie susėdo eilėmis po šimtą ir po penkiasdešimt.
41Ir paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis jis pažvelgė aukštyn į dangų, palaimino, laužė kepalus ir davė juos savo mokiniams, kad išdėliotų priešais juos; ir dvi žuvis jis padalino jiems visiems.
42Ir jie visi valgė ir pasotino.
43Ir jie pririnko dvylika pintinių, pilnų nuolaužų ir žuvų.
44O tų, kurie valgė iš kepalų, buvo apie penkis tūkstančius vyrų.
45Ir tuojau jis privertė savo mokinius eiti į laivą ir pirmiau vykti į kitą pusę į Betsaidą, kol jis paleis tautą.
46Ir kai jis juos paleido, jis nuėjo į kalną melstis.
47Ir kai atėjo vakaras, laivas buvo viduryje jūros, o jis vienas sausumoje.
48Ir jis matė juos vargstančius besiiriant, nes vėjas buvo jiems priešpriešis; ir apie ketvirtą nakties budėjimą jis ateina pas juos žengdamas jūra, norėdamas praeiti jiems pro šalį.
49Bet pamatę jį einantį jūra, jie pamanė, kad tai dvasia, ir šaukė;
50nes jie visi jį matė ir nerimavo. Ir jis tuojau prakalbo jiems, ir jiems sako: „Būkit linksmi, tai aš; nebijokite“.
51Ir jis įlipo pas juos į laivą; ir vėjas liovėsi, ir jie didžiai buvo savyje be saiko apstulbę ir stebėjosi.
52Nes jie neapgalvojo kepalų stebuklo; nes jų širdis buvo užkietėjusi.
53Ir persikėlę jie atvyko į Genezareto šalį ir prisitraukė prie kranto.
54Ir išlipę iš laivo jie tuoj pat pažino jį
55ir apibėgo visą aplinkinį rajoną, ir pradėjo lovose gabenti sergančiuosius ten, kur girdėjo jį esant.
56Ir kur tik jis įėjo – į kaimus ar miestus, ar kiemus, jie guldė sergančiuosius gatvėse ir maldavo jį, kad jie galėtų paliesti nors jo drabužio kraštą; ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.