1Ir jie atvyko į kitą jūros pusę, į Gadareneso šalį.
2O kai jis išlipo iš laivo, tuojau iš kapų jį pasitiko turintis netyrą dvasią žmogus,
3kuris gyveno tarp kapų; ir niekas negalėjo jo surišti nei grandinėmis;
4nes jis dažnai buvo rištas pančiais ir grandinėmis, bet jis pertraukdavo grandines pusiau ir sutraukydavo pančius į gabalus; ir niekas negalėjo jo suvaldyti.
5Ir visada – naktį ir dieną – jis buvo kalnuose ir kapuose, šaukdamas ir pjaustydamas save akmenimis.
6Bet kai jis iš tolo pamatė Jėzų, jis nubėgo ir pagarbino jį,
7ir šaukė garsiu balsu, ir tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš saikdinu tave Dievu, kad tu manęs nekankintumei“.
8Nes jis sakė jam: „Išeik iš to žmogaus, netyroji dvasia!“
9Ir jis paklausė jos: „Koks tavo vardas?“ O ji atsakė, tardama: „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“.
10Ir ji jo labai maldavo, kad jis neišsiųstų jų iš tos šalies.
11Na, o ten, šalia kalnų, ganėsi didelė kiaulių banda.
12Ir visi velniai maldavo jo, sakydami: „Pasiųsk mus į kiaules, kad mes įeitume į jas“.
13Ir Jėzus iškart jiems leido. Ir netyrosios dvasios išėjo ir įėjo į kiaules; ir banda galvotrūkčiais leidosi nuo stačios vietos žemyn į jūrą (jų buvo apie du tūkstančius) ir prigėrė jūroje.
14O tie, kurie ganė kiaules, pabėgo ir papasakojo tai mieste ir kiemuose. Ir jie išėjo pažiūrėti, kas tai yra, kas buvo atsitikę.
15Ir jie atėjo pas Jėzų ir pamatė tą, kuris buvo velnio apsėstas ir turėjo legioną, sėdintį ir apsirengusį, ir sveiko proto; ir jie išsigando.
16Ir tie, kurie tai matė, pasakė jiems, kas nutiko su velnio apsėstuoju, ir taip pat apie kiaules.
17Ir jie pradėjo jo maldauti, kad jis išeitų iš jų ribų.
18Ir kai jis atėjo į laivą, tas, kuris buvo velnio apsėstas, maldavo jo, kad galėtų būti pas jį.
19Tačiau Jėzus jam neleido, bet jam sako: „Eik namo pas savo draugus ir papasakok jiems, kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats ir kaip tavęs pasigailėjo.
20Ir išėjęs jis pradėjo skelbti Dekapolyje, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus; ir visi stebėjosi.
21O kai Jėzus vėl persikėlė laivu į kitą pusę, daug liaudies susirinko pas jį; jis buvo šalia jūros.
22Ir štai ateina vienas iš sinagogos valdovų, vardu Jayras; ir jį pamatęs jis parpuolė prie jo kojų
23ir labai jo maldavo, sakydamas: „Mano dukrelė guli prie mirties; aš meldžiu tave, ateik ir uždėk ant jos savo rankas, kad ji būtų išgydyta; ir ji gyvens“.
24Ir Jėzus nuėjo su juo; ir daug liaudies ėjo paskui jį ir jį spaudė.
25Ir viena moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį
26bei daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi viską, ką ji turėjo; ir niekas nepagerėjo, bet ėjo vis blogyn;
27kai ji išgirdo apie Jėzų, įėjo į spūstį iš paskos ir palietė jo rūbą.
28Nes ji tarė: „Jei galėčiau paliesti bent jo drabužius, pasveikčiau“.
29Ir tuojau pat jos kraujo šaltinis išdžiūvo; ir ji pajuto savo kūne, kad ji buvo išgydyta iš tos rykštės.
30Ir Jėzus, tuojau pažinęs savyje, kad iš jo išėjo jėga, atsisuko į spūstį ir tarė: „Kas palietė mano drabužius?“
31Ir jo mokiniai jam tarė: „Tu matai, kaip minia tave spaudžia, ir sakai: ‘Kas mane palietė’?“
32Ir jis žvalgėsi aplinkui, kad pamatytų tą, kuri tai padarė.
33Bet moteris, bijodama ir drebėdama, žinodama, kas joje atsitiko, atėjo ir puolė prieš jį, ir pasakė jam visą tiesą.
34O jis jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas padarė tave sveiką; eik ramybėje ir būk sveika nuo savo rykštės“.
35Jam dar tebekalbant, atėjo vienas iš sinagogos valdovo namų, kuris sakė: „Tavo dukra mirusi; kodėl vis dar vargini Mokytoją?“
36Vos tik Jėzus išgirdo pasakytą žodį, jis sako sinagogos valdovui: „Nebijok, vien tikėk“.
37Ir jis neleido niekam sekti paskui jį, išskyrus Petrui, Jokūbui bei Jokūbo broliui Jonui.
38Ir jis ateina į sinagogos valdovo namus ir pamato sujudimą bei verkiančius ir labai raudančius.
39Ir jis įėjęs jiems sako: „Kodėl keliate tokį triukšmą ir verkiate? Ta panelė nemirusi, bet miega“.
40Ir jie išsijuokė iš jo. Bet, juos visus išvaręs lauk, jis paima tos panelės tėvą, motiną ir su juo esančius, ir įeina ten, kur ta panelė gulėjo.
41Ir jis paėmė tą panelę už rankos bei jai tarė: „Talita kumi“, kas išvertus reiškia: „Panele, aš sakau tau, kelkis“.
42Ir ta panelė tuojau atsikėlė ir vaikščiojo; nes ji buvo dvylikos metų. Ir jie stebėjosi didžia nuostaba.
43Ir jis juos griežtai įpareigojo, kad niekas šito nežinotų; ir įsakė, kad jai būtų duota ko nors valgyti.