Mark 5
1 Ir jie atvyko į kitą jūros pusę, į Gadareneso šalį.
2 O kai jis išlipo iš laivo, tuojau iš kapų jį pasitiko turintis netyrą dvasią žmogus,
3 kuris gyveno tarp kapų; ir niekas negalėjo jo surišti nei grandinėmis;
4 nes jis dažnai buvo rištas pančiais ir grandinėmis, bet jis pertraukdavo grandines pusiau ir sutraukydavo pančius į gabalus; ir niekas negalėjo jo suvaldyti.
5 Ir visada – naktį ir dieną – jis buvo kalnuose ir kapuose, šaukdamas ir pjaustydamas save akmenimis.
6 Bet kai jis iš tolo pamatė Jėzų, jis nubėgo ir pagarbino jį,
7 ir šaukė garsiu balsu, ir tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš saikdinu tave Dievu, kad tu manęs nekankintumei“.
8 Nes jis sakė jam: „Išeik iš to žmogaus, netyroji dvasia!“
9 Ir jis paklausė jos: „Koks tavo vardas?“ O ji atsakė, tardama: „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“.
10 Ir ji jo labai maldavo, kad jis neišsiųstų jų iš tos šalies.
11 Na, o ten, šalia kalnų, ganėsi didelė kiaulių banda.
12 Ir visi velniai maldavo jo, sakydami: „Pasiųsk mus į kiaules, kad mes įeitume į jas“.
13 Ir Jėzus iškart jiems leido. Ir netyrosios dvasios išėjo ir įėjo į kiaules; ir banda galvotrūkčiais leidosi nuo stačios vietos žemyn į jūrą (jų buvo apie du tūkstančius) ir prigėrė jūroje.
14 O tie, kurie ganė kiaules, pabėgo ir papasakojo tai mieste ir kiemuose. Ir jie išėjo pažiūrėti, kas tai yra, kas buvo atsitikę.
15 Ir jie atėjo pas Jėzų ir pamatė tą, kuris buvo velnio apsėstas ir turėjo legioną, sėdintį ir apsirengusį, ir sveiko proto; ir jie išsigando.
16 Ir tie, kurie tai matė, pasakė jiems, kas nutiko su velnio apsėstuoju, ir taip pat apie kiaules.
17 Ir jie pradėjo jo maldauti, kad jis išeitų iš jų ribų.
18 Ir kai jis atėjo į laivą, tas, kuris buvo velnio apsėstas, maldavo jo, kad galėtų būti pas jį.
19 Tačiau Jėzus jam neleido, bet jam sako: „Eik namo pas savo draugus ir papasakok jiems, kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats ir kaip tavęs pasigailėjo.
20 Ir išėjęs jis pradėjo skelbti Dekapolyje, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus; ir visi stebėjosi.
21 O kai Jėzus vėl persikėlė laivu į kitą pusę, daug liaudies susirinko pas jį; jis buvo šalia jūros.
22 Ir štai ateina vienas iš sinagogos valdovų, vardu Jayras; ir jį pamatęs jis parpuolė prie jo kojų
23 ir labai jo maldavo, sakydamas: „Mano dukrelė guli prie mirties; aš meldžiu tave, ateik ir uždėk ant jos savo rankas, kad ji būtų išgydyta; ir ji gyvens“.
24 Ir Jėzus nuėjo su juo; ir daug liaudies ėjo paskui jį ir jį spaudė.
25 Ir viena moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį
26 bei daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi viską, ką ji turėjo; ir niekas nepagerėjo, bet ėjo vis blogyn;
27 kai ji išgirdo apie Jėzų, įėjo į spūstį iš paskos ir palietė jo rūbą.
28 Nes ji tarė: „Jei galėčiau paliesti bent jo drabužius, pasveikčiau“.
29 Ir tuojau pat jos kraujo šaltinis išdžiūvo; ir ji pajuto savo kūne, kad ji buvo išgydyta iš tos rykštės.
30 Ir Jėzus, tuojau pažinęs savyje, kad iš jo išėjo jėga, atsisuko į spūstį ir tarė: „Kas palietė mano drabužius?“
31 Ir jo mokiniai jam tarė: „Tu matai, kaip minia tave spaudžia, ir sakai: ‘Kas mane palietė’?“
32 Ir jis žvalgėsi aplinkui, kad pamatytų tą, kuri tai padarė.
33 Bet moteris, bijodama ir drebėdama, žinodama, kas joje atsitiko, atėjo ir puolė prieš jį, ir pasakė jam visą tiesą.
34 O jis jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas padarė tave sveiką; eik ramybėje ir būk sveika nuo savo rykštės“.
35 Jam dar tebekalbant, atėjo vienas iš sinagogos valdovo namų, kuris sakė: „Tavo dukra mirusi; kodėl vis dar vargini Mokytoją?“
36 Vos tik Jėzus išgirdo pasakytą žodį, jis sako sinagogos valdovui: „Nebijok, vien tikėk“.
37 Ir jis neleido niekam sekti paskui jį, išskyrus Petrui, Jokūbui bei Jokūbo broliui Jonui.
38 Ir jis ateina į sinagogos valdovo namus ir pamato sujudimą bei verkiančius ir labai raudančius.
39 Ir jis įėjęs jiems sako: „Kodėl keliate tokį triukšmą ir verkiate? Ta panelė nemirusi, bet miega“.
40 Ir jie išsijuokė iš jo. Bet, juos visus išvaręs lauk, jis paima tos panelės tėvą, motiną ir su juo esančius, ir įeina ten, kur ta panelė gulėjo.
41 Ir jis paėmė tą panelę už rankos bei jai tarė: „Talita kumi“, kas išvertus reiškia: „Panele, aš sakau tau, kelkis“.
42 Ir ta panelė tuojau atsikėlė ir vaikščiojo; nes ji buvo dvylikos metų. Ir jie stebėjosi didžia nuostaba.
43 Ir jis juos griežtai įpareigojo, kad niekas šito nežinotų; ir įsakė, kad jai būtų duota ko nors valgyti.