1Ir jis vėl pradėjo mokyti palei jūrą; ir pas jį susirinko didžiulė minia taip, kad jis įlipo į laivą ir atsisėdo jūroje; o visa minia buvo palei jūrą sausumoje.
2Ir jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais ir tarė jiems savu mokslu:
3„Paklausykite: štai sėjėjas išėjo sėti;
4ir įvyko, kad jam besėjant vieni krito palei kelią, ir atskrido oro skrajūnai, ir tai surijo.
5Ir vieni krito ant akmenuotos dirvos, kur buvo nedaug žemės; ir tai tuoj pat išdygo, nes neturėjo žemės gilumo;
6bet saulei pakilus tai išdegė ir, kadangi tai neturėjo šaknies, tai sudžiūvo.
7O vieni nukrito tarp erškėčių, ir erškėčiai užaugo ir tai nusmelkė, ir tai nedavė vaisiaus.
8O kiti nukrito ant geros žemės ir davė vaisių, kurie išdygo bei užaugo; ir atnešė vieni trisdešimt, kiti šešiasdešimt, o kiti šimtą“.
9Ir jis tarė jiems: „Kas turi ausis klausyti, teklauso“.
10O kai jis buvo vienas, tie, kurie buvo aplink jį kartu su dvylika, paklausė jo apie palyginimą.
11Ir jis jiems tarė: „Jums yra duota sužinoti Dievo karalystės paslaptį; bet išorėje esantiems visa tai pateikiama palyginimais;
12kad ‘matydami jie matytų, bet nepastebėtų, ir klausydami jie klausytų, bet nesuprastų; kad kokiu metu jie neatsiverstų, ir jų nuodėmės nebūtų jiems atleistos’“.
13Ir jis tarė jiems: „Ar nežinote šito palyginimo? Ir kaip jūs tada žinosite visus palyginimus?
14Sėjėjas sėja žodį.
15O šitie yra tie palei kelią, kur žodis yra pasėtas; bet, jiems išgirdus, tuojau pat ateina Šėtonas ir atima žodį, kuris buvo pasėtas jų širdyse.
16Ir panašiai šitie yra tie, kurie pasėti ant akmenuotos dirvos; kurie išgirdę žodį tuoj pat priima jį su džiaugsmu;
17ir neturi savyje šaknies, ir taip išsilaiko tik neilgam; po to, ištikus vargui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.
18Ir šitie yra tie, kurie yra pasėti tarp erškėčių, tokie, kurie išgirsta žodį,
19bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė bei kitų dalykų geismas įžengia, nusmelkia tą žodį, ir jis tampa nevaisingas.
20O šitie yra tie, kurie yra pasėti geroje dirvoje, tokie, kurie girdi žodį ir priima jį, ir atneša vaisių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti šimteriopą“.
21Ir jis tarė jiems: „Argi žvakė atnešama, kad būtų pastatyta po saiku ar po lova? O ne tam, kad būtų įstatyta į žvakidę?
22Nes nieko nėra paslėpta, kas nebūtų aiškiai parodyta; nei nieko nebuvo laikoma paslaptyje, bet kad tai pasklistų.
23Jei kas turi ausis klausyti, teklauso“.
24Ir jis tarė jiems: „Būkite atidūs, ką jūs girdite: kokiu saiku jūs seikėjate, tai jums bus atseikėta; o jums, kurie girdite, bus duota daugiau.
25Nes tas, kas turi, tam bus duota; o tas, kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi“.
26Ir jis tarė: „Tokia yra Dievo karalystė, tarsi žmogus išbertų sėklą į dirvą;
27ir miegotų, ir keltųsi naktį bei dieną, o sėkla išdygtų ir užaugtų jam nežinant kaip.
28Nes žemė iš savęs neša vaisių; iš pradžių – želmenį, paskui – varpą, po to – pilną grūdą varpoje.
29Bet kai vaisius atneštas, jis tuoj pat prideda pjautuvą, nes atėjo pjūtis“.
30Ir jis tarė: „Kam prilyginsime Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją palyginsime?
31Ji yra kaip garstyčios sėklos grūdas, kuris pasėtas žemėje yra mažiausias už visas sėklas, esančias žemėje;
32bet pasėtas jis užauga ir tampa didesnis už visas žoles, ir išleidžia dideles šakas; taip, kad oro skrajūnai gali apsigyventi jo paūksmėje“.
33Ir daugeliu tokių palyginimų jis kalbėjo jiems žodį, kiek jie pajėgė klausyti.
34Bet be palyginimo jis jiems nekalbėjo; o kai jie buvo vieni, jis viską išaiškino savo mokiniams.
35Ir tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis sako jiems: „Persikelkime į kitą pusę“.
36Ir kai jie paleido minią, jie pasiėmė jį, kaip jis buvo laive. Ir ten su juo buvo ir kiti laiveliai.
37Ir pakilo didžiulė vėjo audra, ir bangos taip daužėsi į laivą, kad jis jau buvo apsemtas.
38O jis buvo laivo paskuigalyje, miegantis ant pagalvės; ir jie pažadino jį, ir sako jam: „Mokytojau, argi tau nerūpi, kad mes žūstame?“
39Ir jis atsikėlė, sudraudė vėją ir tarė jūrai: „Nutilk, būk rami!“ Ir vėjas liovėsi, ir buvo didi tyla.
40Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Kaipgi yra, kad neturite tikėjimo?“
41Ir jie be galo bijojo ir sakė vienas kitam: „Kas tai per žmogus, kad net vėjas ir jūra jo klauso?“