1Ir jis vėl įėjo į sinagogą; o ten buvo žmogus, turintis nudžiūvusią ranką.
2Ir jie stebėjo jį, ar jis gydys jį sabato dieną – kad galėtų jį apkaltinti.
3Ir jis sako žmogui, turinčiam nudžiūvusią ranką: „Stokis pirmyn!“
4Ir jis sako jiems: „Ar sabato dienomis teisėta daryti gera ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet jie tylėjo.
5Ir jis, su pykčiu juos apžvelgęs, nuliūdęs dėl jų širdžių kietumo, sako žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis ją ištiesė; ir jo ranka tapo sveika kaip kita.
6O fariziejai išėjo ir tuojau tarėsi prieš jį su erodininkais, kaip jie galėtų jį sunaikinti.
7Bet Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie jūros; ir paskui jį sekė didžiulė minia iš Galilėjos ir iš Judėjos,
8ir iš Jeruzalės, ir iš Idumėjos, ir iš anapus Jordano; ir tie iš Tyro ir Sidono apylinkių, didžiulė gausybė, išgirdę kokius didžius dalykus jis padarė, atėjo pas jį.
9Ir jis kalbėjo savo mokiniams, kad jam paruoštų laivelį – dėl minios, kad jie nesuspaustų jo.
10Nes jis buvo daugelį išgydęs; kad net veržėsi prie jo visi, ištikti rykščių, idant jį paliestų.
11Ir netyrosios dvasios jį pamačiusios puolė prieš jį žemėn ir šaukė, sakydamos: „Tu esi Dievo Sūnus“.
12O jis griežtai jas įpareigojo, kad jo neišgarsintų.
13Ir jis užžengia į kalną ir pasišaukia kuriuos jis norėjo; ir jie atėjo pas jį.
14Ir jis paskyrė dvylika, kad jie būtų su juo ir kad jis juos išsiųstų skelbti
15bei turėti valdžią gydyti ligas ir išvarinėti velnius;
16ir Simoną jis praminė Petru;
17ir Jokūbą, Zebediejaus sūnų, ir Joną, Jokūbo brolį; juos jis praminė Boanerges, tai yra „griaustinio sūnūs”;
18ir Andriejų, ir Pilypą, ir Bartalamiejų, ir Matą, ir Tomą, ir Alfiejaus sūnų Jokūbą, ir Tadą, ir Simoną kanaanietį,
19ir Judą Iskariotą, kuris jį ir išdavė; ir jie nuėjo į namus.
20Ir vėl susirenka minia taip, kad jie net negalėjo valgyti duonos.
21O kai jo draugai apie tai išgirdo, jie išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: „Jis yra išėjęs iš proto“.
22Ir raštininkai, atėję žemyn iš Jeruzalės, tarė: „Jis turi Belzebubą, ir per velnių kunigaikštį išvarinėja velnius“.
23Ir jis pasišaukė juos bei tarė jiems palyginimais: „Kaipgi Šėtonas gali išvaryti Šėtoną?
24Ir jeigu karalystė yra pasidalijusi prieš save, ta karalystė negali išstovėti.
25Ir jei namai yra pasidaliję prieš save, tie namai negali išstovėti.
26Ir jeigu Šėtonas sukyla prieš save ir yra pasidalijęs, jis negali išstovėti, bet jam yra galas.
27Niekas negali įeiti į stipruolio namus ir išgrobti jo turto, jei pirmiau nesuriš stipruolio; ir tik tada jis apiplėš jo namus.
28Iš tiesų sakau jums: visos nuodėmės bus atleistos žmonių sūnums ir piktžodžiavimai, kokiais jie bepiktžodžiautų;
29bet tam, kuris piktžodžiaus Šventajai DVASIAI, niekada nebus atleidimo, bet gresia amžinas pasmerkimas“;
30kadangi jie sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.
31Tada atėjo jo broliai bei jo motina ir, stovėdami lauke, pasiuntė pas jį jo pakviesti.
32O minia susėdo aplink jį, ir jie tarė jam: „Štai tavo motina bei tavo broliai lauke ieško tavęs“.
33Ir jis atsakė jiems, tardamas: „Kas yra mano motina ar mano broliai?“
34Ir jis apžvelgė visus aplinkui jį sėdinčius ir tarė: „Štai mano motina bei mano broliai!
35Nes kas vykdys Dievo valią, tas yra mano brolis, mano sesuo ir motina“.