1Ir vėl po keleto dienų jis įėjo į Kafernaumą; ir buvo išgarsinta, kad jis buvo namuose.
2Ir nedelsiant daugelis susirinko, kad net nebuvo vietos jų sutalpinti, netgi prie durų; ir jis skelbė jiems žodį.
3Ir jie atėjo pas jį atgabendami vieną sergantį paralyžiumi, kurį nešė keturiese.
4O kai jie nebegalėjo prieiti prie jo dėl spūsties, jie atidengė stogą, kur jis buvo; ir jį pralaužę nuleido žemyn patalą, kuriame gulėjo sergantis paralyžiumi.
5Jėzus, pamatęs jų tikėjimą, tarė sergančiam paralyžiumi: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“.
6Bet ten sėdėjo kai kurie iš raštininkų ir svarstė savo širdyse:
7„Kodėl šitas žmogus taip kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“
8Ir Jėzus, iš karto supratęs savo dvasioje, kad jie šitaip svarstė savyje, tarė jiems: „Kodėl jūs svarstote tai savo širdyse?
9Kas yra lengviau – pasakyti sergančiam paralyžiumi: ‘ Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis, paimk savo patalą ir vaikščiok’?
10Bet kad jūs žinotumėte, kad žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes (jis sako sergančiajam paralyžiumi);
11aš sakau tau: ‘Kelkis, paimk savo patalą ir eik į savo namus’“.
12Ir jis tuojau atsikėlė, paėmė patalą ir išėjo visų jų akivaizdoje, kad net visi jie stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Mes niekada nieko tokio nesame matę“.
13Ir jis vėl išėjo į pajūrį, ir visa minia rinkosi pas jį, o jis mokė juos.
14Ir praeidamas jis pamatė Alfiejaus sūnų Levį, sėdintį prie muito surinkimo, ir tarė jam: „Sek paskui mane“. Ir jis atsikėlė ir nusekė paskui jį.
15Ir įvyko, kai Jėzus sėdėjo prie maisto jo namuose, daug muitininkų ir nusidėjėlių taip pat sėdėjo kartu su Jėzumi ir jo mokiniais; nes buvo daug, ir jie sekė paskui jį.
16O kai raštininkai ir fariziejai pamatė jį valgantį su muitininkais bei nusidėjėliais, jie tarė jo mokiniams: „Kaipgi yra, kad jis valgo ir geria su muitininkais bei nusidėjėliais?“
17Tai išgirdęs Jėzus sako jiems: „Sveikiesiems nereikia gydytojo, o tik ligoniams; aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.
18O Jono ir fariziejų mokiniai pasninkaudavo; ir jie atėję sako jam: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, bet tavo mokiniai nepasninkauja?“
19Ir Jėzus jiems tarė: „Ar gali vestuvių menės vaikai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol su jais yra jaunikis, jie negali pasninkauti.
20Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus tomis dienomis.
21Taip pat niekas nesiuva naujo audinio lopo ant seno drabužio – antraip naujasis prilopytas lopas atplėšia nuo senojo, ir įplyšimas pasidaro dar didesnis.
22Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus – antraip naujas vynas sutraukys indus, ir vynas išsipils, ir indai bus sugadinti; bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus“.
23Ir įvyko, kad jis sabato dieną ėjo per javų laukus; o jo mokiniai eidami pradėjo skabyti javų varpas.
24Ir fariziejai jam tarė: „Žiūrėk, kodėl jie sabato dieną daro tai, kas neteisėta?“
25O jis jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai stokojo ir buvo išalkęs – jis ir tie, kurie buvo su juo?
26Kaip jis įėjo į Dievo namus aukščiausiojo kunigo Abiataro dienomis ir valgė parodomos duonos, kurios niekam neteisėta valgyti, tik kunigams, ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo?“
27Ir jis tarė jiems: „Sabatas buvo padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;
28todėl žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.