Job 9
1 Tada Jobas atsakė ir tarė:
2 „Tikrai žinau, kad taip yra; bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?
3 Jei jis ginčytųsi su juo, negalėtų jam atsakyti nei į vieną iš tūkstančio.
4 Jis išmintingas širdimi ir galingas jėga; kas, užsikietinęs prieš jį, turėjo sėkmę?
5 Jis perkelia kalnus jiems nežinant; jis supykęs juos apverčia.
6 Jis išpurto žemę iš jos vietos, ir dreba jos stulpai.
7 Jis įsako saulei, ir ji nepateka; ir užantspauduoja žvaigždes.
8 Jis vienas išskleidžia dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.
9 Jis padaro Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų žvaigždynus.
10 Jis daro didžių, neištiriamų dalykų; taip, ir stebuklų be skaičiaus.
11 Štai jis praeina pro mane, o aš jo nematau; jis dar paeina toliau, bet aš jo nepastebiu.
12 Štai jis atima, kas gali jam sutrukdyti? Kas jam pasakys: ‘Ką tu darai?’
13 Jei Dievas neatitrauks savo pykčio, išdidūs padėjėjai nusilenks po juo.
14 Kaip juo mažiau aš jam atsakyčiau ir parinkčiau savo žodžius, samprotauti su juo?
15 Nors aš ir būčiau teisus, tačiau neatsakyčiau jam, bet maldaučiau savo teisėjo.
16 Jei šaukčiau, ir jis man atsilieptų, aš netikėčiau, kad jis išklausė mano balso.
17 Nes jis palaužia mane audra ir daugina mano žaizdas be priežasties.
18 Jis neleidžia man įkvėpti, bet pripildo mane kartybės.
19 Jei kalbėčiau apie stiprybę, štai jis yra stiprus; o jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?
20 Jei teisinčiau save, mano paties burna mane pasmerktų; jei sakyčiau: „Aš tobulas“, ji įrodytų mane esant iškrypusį.
21 Nors aš ir būčiau tobulas, tačiau nepažinočiau savo sielos; aš niekinčiau savo gyvybę.
22 Tai vienas ir tas pats, todėl tai pasakiau: ‘Jis sunaikina tobuląjį ir nedorėlį’.
23 Jei rykštė staiga užmuša, jis juoksis iš nekaltųjų išbandymo.
24 Žemė yra duota į nedorėlio ranką; jis apdengia jos teisėjų veidą; jei ne, tai kur ir kas jis?
25 Na, o mano dienos yra greitesnės už bėgiką: jos nubėga, jos nemato gero.
26 Jos praėjo kaip greiti laivai, kaip erelis, kuris skuba prie grobio.
27 Jei sakau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’;
28 aš bijau visų savo sielvartų, žinau, kad tu manęs nelaikysi nekaltu.
29 Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui triūsiu?
30 Jei nusiplaučiau sniego vandeniu ir padaryčiau savo rankas tokias švarias kaip niekada;
31 vis tiek įstumtum mane į griovį, ir mano paties drabužiai bjaurėtųsi manimi.
32 Nes jis nėra žmogus kaip aš, kad jam galėčiau atsakyti ir kartu galėtume ateiti į teismą.
33 Ir nėra tarp mūsų tarpininko, kuris galėtų uždėti savo ranką ant mūsų abiejų.
34 Tepatraukia jis nuo manęs savo lazdą, ir jo baimė tenebaugina manęs;
35 tada aš kalbėčiau ir jo nebijočiau; bet taip nėra su manimi.