1Tada Jobas atsakė ir tarė:
2„Tikrai žinau, kad taip yra; bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?
3Jei jis ginčytųsi su juo, negalėtų jam atsakyti nei į vieną iš tūkstančio.
4Jis išmintingas širdimi ir galingas jėga; kas, užsikietinęs prieš jį, turėjo sėkmę?
5Jis perkelia kalnus jiems nežinant; jis supykęs juos apverčia.
6Jis išpurto žemę iš jos vietos, ir dreba jos stulpai.
7Jis įsako saulei, ir ji nepateka; ir užantspauduoja žvaigždes.
8Jis vienas išskleidžia dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.
9Jis padaro Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų žvaigždynus.
10Jis daro didžių, neištiriamų dalykų; taip, ir stebuklų be skaičiaus.
11Štai jis praeina pro mane, o aš jo nematau; jis dar paeina toliau, bet aš jo nepastebiu.
12Štai jis atima, kas gali jam sutrukdyti? Kas jam pasakys: ‘Ką tu darai?’
13Jei Dievas neatitrauks savo pykčio, išdidūs padėjėjai nusilenks po juo.
14Kaip juo mažiau aš jam atsakyčiau ir parinkčiau savo žodžius, samprotauti su juo?
15Nors aš ir būčiau teisus, tačiau neatsakyčiau jam, bet maldaučiau savo teisėjo.
16Jei šaukčiau, ir jis man atsilieptų, aš netikėčiau, kad jis išklausė mano balso.
17Nes jis palaužia mane audra ir daugina mano žaizdas be priežasties.
18Jis neleidžia man įkvėpti, bet pripildo mane kartybės.
19Jei kalbėčiau apie stiprybę, štai jis yra stiprus; o jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?
20Jei teisinčiau save, mano paties burna mane pasmerktų; jei sakyčiau: „Aš tobulas“, ji įrodytų mane esant iškrypusį.
21Nors aš ir būčiau tobulas, tačiau nepažinočiau savo sielos; aš niekinčiau savo gyvybę.
22Tai vienas ir tas pats, todėl tai pasakiau: ‘Jis sunaikina tobuląjį ir nedorėlį’.
23Jei rykštė staiga užmuša, jis juoksis iš nekaltųjų išbandymo.
24Žemė yra duota į nedorėlio ranką; jis apdengia jos teisėjų veidą; jei ne, tai kur ir kas jis?
25Na, o mano dienos yra greitesnės už bėgiką: jos nubėga, jos nemato gero.
26Jos praėjo kaip greiti laivai, kaip erelis, kuris skuba prie grobio.
27Jei sakau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’;
28aš bijau visų savo sielvartų, žinau, kad tu manęs nelaikysi nekaltu.
29Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui triūsiu?
30Jei nusiplaučiau sniego vandeniu ir padaryčiau savo rankas tokias švarias kaip niekada;
31vis tiek įstumtum mane į griovį, ir mano paties drabužiai bjaurėtųsi manimi.
32Nes jis nėra žmogus kaip aš, kad jam galėčiau atsakyti ir kartu galėtume ateiti į teismą.
33Ir nėra tarp mūsų tarpininko, kuris galėtų uždėti savo ranką ant mūsų abiejų.
34Tepatraukia jis nuo manęs savo lazdą, ir jo baimė tenebaugina manęs;
35tada aš kalbėčiau ir jo nebijočiau; bet taip nėra su manimi.