1Mano siela pavargo nuo mano gyvenimo; aš paliksiu savo skundą sau; kalbėsiu savo sielos kartybėje.
2Aš sakysiu Dievui: ‘Nesmerk manęs; parodyk man, kodėl kovoji su manimi.
3Ar tau gera, kad engtum, kad niekintum savo rankų darbą ir šviestum ant nedorėlių sumanymo?
4Ar tu turi kūno akis? Ar matai, kaip žmogus mato?
5Ar tavo dienos kaip žmogaus dienos? Ar tavo metai kaip žmogaus metai,
6kad teiraujiesi apie mano neteisybę ir ieškai mano nuodėmės?
7Tu žinai, kad nesu nedorėlis; ir nėra nei vieno, kuris išgelbėtų iš tavo rankos.
8Tavo rankos mane padarė ir suformavo mane iš visų pusių; tačiau tu mane sunaikini.
9Atsimink, meldžiu tave, kad mane padarei kaip molį; ar į dulkes mane sugrąžinsi?
10Argi neišliejai manęs kaip pieno ir nesutraukinai manęs kaip sūrio?
11Tu apvilkai mane oda ir kūnu, kaulais bei gyslomis mane aptvėrei.
12Gyvybę ir palankumą man suteikei, ir tavo aplankymas išsaugojo mano dvasią.
13Ir šituos dalykus tu slėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra pas tave.
14Jei nusidedu, tu pasižymi mane ir manęs neišteisinsi dėl mano neteisybės.
15Jei aš nedorėlis, vargas man; o jei esu teisus, vis tiek negaliu pakelti savo galvos. Aš esu pilnas gėdos; todėl pažiūrėk į mano vargą;
16nes jis didėja. Tu medžioji mane kaip piktas liūtas; ir vėl tu pasirodai nuostabus manyje.
17Tu atnaujini savo liudytojus prieš mane ir padidini savo pasipiktinimą prieš mane: permainos ir karas yra prieš mane.
18Tai kodėl mane išvedei iš įsčių? O kad būčiau atidavęs dvasią ir jokia akis manęs nebūtų mačiusi!
19Aš būčiau tarsi nebuvęs: iš įsčių būčiau buvęs nuneštas į kapą.
20Argi ne mažai mano dienų? Tad liaukis, palik mane ramybėje, kad galėčiau truputį pasiguosti
21prieš eidamas ten, iš kur negrįšiu, būtent į tamsos šalį ir mirties šešėlį;
22į šalį tamsos, kaip pati tamsa, ir į mirties šešėlio, be jokios tvarkos, kur šviesa yra kaip tamsa’“.