Job 10
1 Mano siela pavargo nuo mano gyvenimo; aš paliksiu savo skundą sau; kalbėsiu savo sielos kartybėje.
2 Aš sakysiu Dievui: ‘Nesmerk manęs; parodyk man, kodėl kovoji su manimi.
3 Ar tau gera, kad engtum, kad niekintum savo rankų darbą ir šviestum ant nedorėlių sumanymo?
4 Ar tu turi kūno akis? Ar matai, kaip žmogus mato?
5 Ar tavo dienos kaip žmogaus dienos? Ar tavo metai kaip žmogaus metai,
6 kad teiraujiesi apie mano neteisybę ir ieškai mano nuodėmės?
7 Tu žinai, kad nesu nedorėlis; ir nėra nei vieno, kuris išgelbėtų iš tavo rankos.
8 Tavo rankos mane padarė ir suformavo mane iš visų pusių; tačiau tu mane sunaikini.
9 Atsimink, meldžiu tave, kad mane padarei kaip molį; ar į dulkes mane sugrąžinsi?
10 Argi neišliejai manęs kaip pieno ir nesutraukinai manęs kaip sūrio?
11 Tu apvilkai mane oda ir kūnu, kaulais bei gyslomis mane aptvėrei.
12 Gyvybę ir palankumą man suteikei, ir tavo aplankymas išsaugojo mano dvasią.
13 Ir šituos dalykus tu slėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra pas tave.
14 Jei nusidedu, tu pasižymi mane ir manęs neišteisinsi dėl mano neteisybės.
15 Jei aš nedorėlis, vargas man; o jei esu teisus, vis tiek negaliu pakelti savo galvos. Aš esu pilnas gėdos; todėl pažiūrėk į mano vargą;
16 nes jis didėja. Tu medžioji mane kaip piktas liūtas; ir vėl tu pasirodai nuostabus manyje.
17 Tu atnaujini savo liudytojus prieš mane ir padidini savo pasipiktinimą prieš mane: permainos ir karas yra prieš mane.
18 Tai kodėl mane išvedei iš įsčių? O kad būčiau atidavęs dvasią ir jokia akis manęs nebūtų mačiusi!
19 Aš būčiau tarsi nebuvęs: iš įsčių būčiau buvęs nuneštas į kapą.
20 Argi ne mažai mano dienų? Tad liaukis, palik mane ramybėje, kad galėčiau truputį pasiguosti
21 prieš eidamas ten, iš kur negrįšiu, būtent į tamsos šalį ir mirties šešėlį;
22 į šalį tamsos, kaip pati tamsa, ir į mirties šešėlio, be jokios tvarkos, kur šviesa yra kaip tamsa’“.