1Tada naamatietis Cofaras atsakė ir tarė:
2„Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar daug kalbantis turi būti išteisintas?
3Ar tavo melai turėtų nutildyti žmones? Ir kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?
4Nes tu sakei: ‘Mano mokslas tyras’ ir: ‘Aš esu švarus tavo akyse’.
5O kad Dievas kalbėtų ir atvertų savo lūpas prieš tave;
6ir kad tau parodytų išminties paslaptis, kad jų yra dvigubai daugiau negu yra! Todėl žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu nusipelnė tavo neteisybė.
7Ar tu gali tyrinėdamas sužinoti apie Dievą? Ar gali tobulai sužinoti apie Visagalį?
8Jis yra aukštas, kaip dangus; ką tu gali padaryti? Gilesnis už pragarą; ką tu gali žinoti?
9Jo matas ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.
10Jei jis iškerta, užrakina ar surenka, tai kas jam gali sutrukdyti?
11Nes jis pažįsta tuščius žmones; jis mato ir nedorybę; tai ar jis į tai neatsižvelgs?
12Nes tuščias žmogus nori būti išmintingas, nors žmogus gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.
13Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į jį;
14jei neteisybė yra tavo rankoje, atitolink ją ir neleisk nedorybei gyventi savo padangtėse.
15Nes tada tu pakelsi savo veidą be dėmės; taip, tu būsi tvirtas ir nebijosi;
16kadangi tu pamirši savo vargą ir jį atsiminsi kaip vandenis, kurie nutekėjo;
17ir tavo amžius bus šviesesnis už vidudienį; tu nušvisi, tu būsi kaip rytas.
18Ir tu būsi saugus, nes yra viltis; taip, tu apsikasi ir saugiai ilsėsies.
19Taipogi tu atsigulsi, ir niekas tavęs neišgąsdins; taip, daugelis nuolankiai tavęs prašys.
20Bet nedorėlių akys nusilps, ir jie nepabėgs, o jų viltis bus kaip dvasios atidavimas“.