1Ir Jobas atsakė ir tarė:
2„Be abejonės jūs esate tik žmonės, ir su jumis mirs išmintis.
3Bet aš turiu supratimą, kaip ir jūs; aš nesu už jus menkesnis; taip, kas nežino tokių dalykų, kaip šie?
4Aš esu kaip savo artimo išjuoktas, kuris šaukiasi Dievo, o jis jam atsako; teisus, tiesus žmogus yra išjuoktas.
5Tas, kuris yra bepaslystantis kojomis, yra kaip žibintas, paniekintas mintyse to, kuris yra ramybėje.
6Plėšikų padangtės klesti, ir kurstantys Dievą yra saugūs; į jų rankas Dievas gausiai atneša.
7Bet paklausk dabar gyvulių, ir jie tave pamokys; ir oro skrajūnų, ir jie tau pasakys;
8arba kalbėk žemei, ir ji tave pamokys; ir tau paskelbs jūros žuvys.
9Kas visame tame nežino, kad tai padarė VIEŠPATIES ranka?
10Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.
11Argi ne ausis mėgina žodžius? Argi ne burna ragauja savo valgį?
12Su senoliu yra išmintis; ir dienų ilgume supratimas.
13Su juo yra išmintis ir stiprybė, jis turi patarimą ir supratimą.
14Štai jis nugriauna, ir negali būti atstatyta; jis užrakina žmogų, ir negali būti atidaroma.
15Štai jis sulaiko vandenis, ir jie išdžiūsta; taip pat jis juos išsiunčia, ir jie apverčia žemę.
16Pas jį stiprybė ir išmintis; suklaidintasis ir klaidintojas yra jo.
17Jis nuveda patarėjus apiplėštus ir teisėjus padaro kvailiais.
18Jis atriša karalių pančius ir apjuosia jų strėnas juosta.
19Jis nuveda kunigaikščius apiplėštus ir nuverčia galinguosius.
20Jis pašalina kalbą nuo patikimųjų ir iš senųjų atima supratimą.
21Jis išlieja panieką ant kunigaikščių ir susilpnina galingųjų stiprybę.
22Jis atidengia gylybes iš tamsos ir išveda švieson mirties šešėlį.
23Jis padaugina tautas ir jas sunaikina; jis praplatina tautas ir vėl jas ankština.
24Jis atima širdį žemės tautų vadams ir padaro, kad jie klaidžiotų dykumoje, kur nėra jokio kelio.
25Jie grabalioja tamsoje be šviesos, ir jis padaro, kad jie svirduliuotų kaip girti.