1Tada temanas Elifazas atsakydamas tarė:
2„Jei mes bandysime su tavimi kalbėtis, ar tau nesukelsime sielvarto? Tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?
3Štai tu pamokei daugelį ir sustiprinai silpnas rankas.
4Griūnantį parėmė tavo žodžiai, ir silpnus kelius sustiprinai.
5Bet dabar tai ištiko tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.
6Argi tai ne tavo baimė, tavo pasitikėjimas, tavo viltis ir tiesumas tavo kelių?
7Prisimink, meldžiu tave, kuris, būdamas nekaltas, pražuvo? Arba, kur teisusis buvo iškirstas?
8Kiek esu matęs, tie, kurie aria neteisybę ir sėja blogybę, tai ir pjauna.
9Nuo Dievo pūtimo jie žūva ir jo šnervių kvapu jie sunaikinti.
10Liūto riaumojimas, pikto liūto balsas ir jaunų liūtų dantys yra sulaužomi.
11Senas liūtas žūva dėl grobio stokos, ir stipraus liūto jaunikliai išsisklaido.
12Na, o reikalas buvo slapta atneštas pas mane, ir mano ausis priėmė truputėlį jo.
13Tarp nakties regėjimų minčių, kai gilus miegas apima žmones,
14mane apėmė išgąstis ir drebulys, ir tai privertė drebėti visus mano kaulus.
15Tada dvasia praėjo prieš mano veidą; mano kūno plaukai atsistojo;
16ji stovėjo, bet negalėjau atpažinti jos pavidalo; atvaizdas buvo prieš mano akis, buvo tyla, ir aš išgirdau balsą, sakantį:
17‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar žmogus gali būti tyresnis už jį padariusįjį?
18Štai savo tarnais jis nepasitiki; savo angelus jis kaltina kvailyste;
19kaip juo labiau tais, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatas yra dulkėse, kurie sutriuškinami prieš kandį?
20Jie naikinami nuo ryto iki vakaro; jie amžiams pražūva niekam nepastebint.
21Ar jų puikumas, esantis juose, neišnyksta? Jie miršta be išminties’“.