Job 4
1 Tada temanas Elifazas atsakydamas tarė:
2 „Jei mes bandysime su tavimi kalbėtis, ar tau nesukelsime sielvarto? Tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?
3 Štai tu pamokei daugelį ir sustiprinai silpnas rankas.
4 Griūnantį parėmė tavo žodžiai, ir silpnus kelius sustiprinai.
5 Bet dabar tai ištiko tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.
6 Argi tai ne tavo baimė, tavo pasitikėjimas, tavo viltis ir tiesumas tavo kelių?
7 Prisimink, meldžiu tave, kuris, būdamas nekaltas, pražuvo? Arba, kur teisusis buvo iškirstas?
8 Kiek esu matęs, tie, kurie aria neteisybę ir sėja blogybę, tai ir pjauna.
9 Nuo Dievo pūtimo jie žūva ir jo šnervių kvapu jie sunaikinti.
10 Liūto riaumojimas, pikto liūto balsas ir jaunų liūtų dantys yra sulaužomi.
11 Senas liūtas žūva dėl grobio stokos, ir stipraus liūto jaunikliai išsisklaido.
12 Na, o reikalas buvo slapta atneštas pas mane, ir mano ausis priėmė truputėlį jo.
13 Tarp nakties regėjimų minčių, kai gilus miegas apima žmones,
14 mane apėmė išgąstis ir drebulys, ir tai privertė drebėti visus mano kaulus.
15 Tada dvasia praėjo prieš mano veidą; mano kūno plaukai atsistojo;
16 ji stovėjo, bet negalėjau atpažinti jos pavidalo; atvaizdas buvo prieš mano akis, buvo tyla, ir aš išgirdau balsą, sakantį:
17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar žmogus gali būti tyresnis už jį padariusįjį?
18 Štai savo tarnais jis nepasitiki; savo angelus jis kaltina kvailyste;
19 kaip juo labiau tais, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatas yra dulkėse, kurie sutriuškinami prieš kandį?
20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro; jie amžiams pražūva niekam nepastebint.
21 Ar jų puikumas, esantis juose, neišnyksta? Jie miršta be išminties’“.