1„Šauk dabar, jei yra, kas tau atsakytų; į kurį iš šventųjų kreipsiesi?
2Nes kvailąjį nužudo rūstybė, o paikąjį užmuša pavydas.
3Aš mačiau kvailąjį leidžiant šaknis; bet tuoj pat prakeikiau jo buveinę.
4Jo vaikai toli nuo saugumo, jie sutriuškinti vartuose, ir nėra kas juos išgelbėtų.
5Jų derlių suvalgo alkanasis ir net iš erškėčių tai pasiima, ir plėšikas praryja jų turtą.
6Nors sielvartas neišeina iš dulkių ir vargas neišauga iš žemės;
7tačiau žmogus yra gimęs vargui, kaip kibirkštys lekia aukštyn.
8Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Dievui,
9kuris daro didžius dalykus ir neištiriamus; nuostabius dalykus be skaičiaus;
10kuris duoda lietaus žemei ir siunčia vandenis laukams;
11kad paaukštintų žemuosius; kad gedintys būtų pakelti į saugią vietą.
12Jis suardo klastingųjų kėslus, kad jų rankos negali įvykdyti jų sumanymo.
13Jis sugauna išmintinguosius jų pačių klastoje; ir priešgyniųjų patarimas žlunga.
14Dienos metu jie susitinka su tamsa ir vidudienį grabaliojasi kaip naktį.
15Bet jis išgelbėja beturtį nuo kalavijo, nuo jų burnos ir nuo galingojo rankos.
16Taip beturtis turi viltį, o neteisybė užčiaupia savo burną.
17Štai laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso; todėl neniekink Visagalio bausmės;
18nes jis padaro žaizdą ir aptvarsto; jis sužeidžia, ir jo rankos pagydo.
19Šešiose bėdose jis tave išgelbės; taip, septyniose pikta nepalies tavęs.
20Bado metu jis tave atpirks iš mirties; o kare – iš kalavijo jėgos.
21Nuo liežuvio botago tu būsi paslėptas; nei nebijosi sunaikinimo, kai jis ateis.
22Iš sunaikinimo ir bado juoksiesi; nei nebijosi žemės žvėrių.
23Nes būsi sąjungoje su lauko akmenimis; ir laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.
24Ir tu pažinsi, kad tavo padangtė yra ramybėje; ir tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.
25Tu taip pat pažinsi, kad tavo sėkla bus gausi ir tavo palikuonys kaip žemės žolė.
26Tu ateisi į savo kapą būdamas pilno amžiaus, kaip kad javų pėdai suvežami savo laiku.
27Štai mes tai ištyrėme, taip yra; išgirsk tai ir žinok tai savo labui“.