1Po to Jobas atvėrė savo burną ir prakeikė savo dieną.
2Ir Jobas kalbėjo ir tarė:
3„Tepražūna diena, kurioje gimiau, ir naktis, kurioje tarė: ‘Pradėtas berniukas’.
4Ta diena tebūna tamsybė; teneatsižvelgia į ją Dievas iš aukštai ir tenespindi ant jos šviesa.
5Tesutepa ją tamsa ir mirties šešėlis; tegul debesis ant jos gyvena; teįbaugina ją dienos juodumas.
6O ta naktis – tegul tamsa ją pagriebia; tegul jos nepriskiria prie metų dienų, tegul ji neįeina į mėnesių skaičių.
7Štai ta naktis tebūna vieniša, tegul džiaugsmingas balsas neateina į ją.
8Teprakeikia ją dienos prakeikėjai, kurie pasiruošę pažadinti savąjį gedulą.
9Teužtemsta jos prietemio žvaigždės; tegul ji laukia šviesos, bet negauna jos; ir teneišvysta ji dienos aušros;
10nes ji neužvėrė mano motinos įsčių durų nei nepaslėpė sielvarto nuo mano akių.
11Kodėl nemiriau iš įsčių, kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?
12Kodėl mane sutiko keliai ir kodėl krūtys, kad žįsčiau?
13Nes dabar gulėčiau ramiai ir būčiau tylus, aš miegočiau; tada ilsėčiausi
14su žemės karaliais ir patarėjais, kurie sau statė apleistas vietas;
15arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso, kurie pripildė savo namus sidabro;
16arba kodėl nebuvau kaip paslėptas prieš laiką gimęs, kaip kūdikiai, kurie niekada neregėjo šviesos?
17Ten nedorėliai liaujasi varginę; ir ten ilsisi pavargę.
18Ten kaliniai ilsisi kartu; jie nebegirdi engėjo balso.
19Maži ir dideli ten yra; ir tarnas yra laisvas nuo savo valdovo.
20Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė tam, kurio siela apkartusi,
21kuris ilgisi mirties, bet ji neateina; ir jos kasinėja labiau nei paslėptų lobių;
22kurie be galo džiaugiasi ir yra patenkinti, kai suranda kapą?
23Kodėl šviesa duodama žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas aptvėrė?
24Nes mano dūsavimai ateina prieš man valgant, ir mano kauksmai liejasi kaip vandenys.
25Nes tai, ko labiausiai bijojau, užėjo ant manęs ir tai, ko baiminausi, mane ištiko.
26Aš nebuvau saugus nei neturėjau poilsio, nei nebuvau ramus; tačiau bėda atėjo“.