Job 2
1 Vėl buvo diena, kai Dievo sūnūs atėjo prisistatyti VIEŠPATIES akivaizdon, atėjo ir Šėtonas tarp jų, kad prisistatytų VIEŠPATIES akivaizdon.
2 Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Iš kur ateini?“ O Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI ir tarė: „Iš vaikščiojimo ten ir atgal po žemę ir iš vaikštinėjimo po ją“.
3 Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar įsižiūrėjai į mano tarną Jobą, kad žemėje nėra nei vieno jam lygaus, tobulo ir tiesaus vyro, bijančio Dievo ir vengiančio pikta?“ Jis ir toliau tvirtai laikosi savo dorumo, nors tu mane ir paskatinai prieš jį, kad jį be priežasties sunaikinčiau“.
4 Ir Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI ir tarė: „Oda už odą, taip, viską, ką žmogus turi, atiduos už savo gyvybę.
5 Bet dabar ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus bei jo kūną, ir jis keiks tave tau į akis“.
6 Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai jis tavo rankoje; tik išsaugok jo gyvybę“.
7 Taigi Šėtonas išėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo jo kojų padų iki jo viršugalvio.
8 Ir jis pasiėmė šukę, ja nusigrandyti; ir jis atsisėdo tarp pelenų.
9 Tada jo žmona jam tarė: „Ar tu vis dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk“.
10 Bet jis jai tarė: „Tu kalbi, kaip kalba viena iš kvailų moterų. Ką? Ar gera mes priimsime iš Dievo rankos, o pikta nepriimsime?“ Visame tame Jobas nenusidėjo lūpomis.
11 Na, o trys Jobo draugai, išgirdę apie visa tą nelaimę, kuri buvo jį ištikusi, jie atėjo kiekvienas iš savo vietos: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras; nes jie susitarė ateiti ir gedėti su juo, ir jį paguosti.
12 Ir pakėlę savo akis iš tolo ir jo nepažinę, jie pakėlę savo balsus verkė; ir jie kiekvienas perplėšė savo mantiją ir barstė dulkes ant savo galvų į dangų.
13 Taip jie sėdėjo su juo ant žemės septynias dienas ir septynias naktis, ir nei vienas nepratarė jam nei žodžio; nes jie matė, kad jo sielvartas buvo labai didelis.