1Uco šalyje buvo vyras, kurio vardas buvo Jobas; tas vyras buvo tobulas ir tiesus, bijantis Dievo ir vengiantis pikto.
2Ir jam gimė septyni sūnūs ir trys dukterys.
3Jo turtas taipogi buvo: septyni tūkstančiai avių, trys tūkstančiai kupranugarių, penki šimtai jaučių jungų, penki šimtai asilių ir labai didelė šeimyna; taip, kad šis vyras buvo didingiausias iš visų rytų žmonių.
4Jo sūnūs nuėję puotaudavo savo namuose, kiekvienas savo dieną; ir pasiuntę pasikviesdavo savo tris seseris, kad valgytų ir gertų su jais.
5Ir buvo, kad jų puotavimo dienoms pasibaigus, Jobas nusiųsdavo ir juos pašvęsdavo, ir anksti rytą atsikėlęs aukodavo deginamąsias aukas pagal jų visų skaičių; nes Jobas sakė: „Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse“. Taip Jobas nuolat darydavo.
6Na, o buvo diena, kai Dievo sūnūs atėjo prisistatyti VIEŠPATIES akivaizdon, atėjo ir Šėtonas tarp jų.
7Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Iš kur ateini?“ Tada Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI ir tarė: „Iš vaikščiojimo ten ir atgal po žemę ir iš vaikštinėjimo po ją“.
8O VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar įsižiūrėjai į mano tarną Jobą, kad žemėje nėra nei vieno jam lygaus, tobulo ir tiesaus vyro, bijančio Dievo ir vengiančio pikta?“
9Tada Šėtonas atsakė VIEŠPATIE ir tarė: „Argi už nieką Jobas bijo Dievo?
10Argi tu nepadarei tvoros aplink jį ir aplink jo namus, ir aplink viską, ką jis turi, iš visų pusių? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo turtas pagausėjo šalyje.
11Bet dabar ištiesk savo ranką ir paliesk viską, ką jis turi, ir jis keiks tave tau į akis“.
12Ir VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai viskas, ką jis turi, tavo valdžioje; tik į jį patį neištiesk savo rankos“. Taigi Šėtonas nuėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos.
13Ir buvo diena, kai jo sūnūs ir jo dukterys valgė ir gėrė vyną jų vyriausiojo brolio namuose;
14ir pasiuntinys atėjo pas Jobą ir tarė: „Jaučiams ariant ir asilams besiganant šalia jų,
15užpuolė ant jų šebiečiai ir juos atėmė; taip, tarnus užmušė kalavijo ašmenimis; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.
16Jam tebekalbant, atėjo dar kitas ir tarė: „Dievo ugnis puolė iš dangaus, sudegino avis, tarnus ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.
17Jam tebekalbant, atėjo dar kitas ir tarė: „Chaldėjai, pasiskirstę į tris būrius, puolė kupranugarius ir juos išvedė, taip, o tarnus užmušė kalavijo ašmenimis; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.
18Jam tebekalbant, atėjo dar kitas ir tarė: „Tavo sūnūs ir tavo dukterys valgė ir gėrė vyną jų vyriausiojo brolio namuose;
19o štai atėjo smarkus vėjas iš dykumos ir smogė į keturis namo kampus, ir tas užgriuvo ant jaunuolių, ir jie numirė; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau“.
20Tada Jobas atsikėlęs perplėšė savo mantiją, nusiskuto galvą ir parpuolęs ant žemės garbino
21ir tarė: „Nuogas išėjau iš savo motinos įsčių ir nuogas ten sugrįšiu; VIEŠPATS davė ir VIEŠPATS atėmė; tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardas“.
22Visame tame Jobas nenusidėjo nei kvailai neapkaltino Dievo.