1Jobas toliau tęsė savo palyginimą, sakydamas:
2„O kad aš būčiau kaip ankstesniais mėnesiais, kaip dienomis, kai Dievas mane saugojo;
3kai jo žvakė švietė virš mano galvos ir kai jo šviesa vaikščiojau per tamsą;
4kaip aš buvau savo jaunystės dienomis, kai Dievo paslaptis buvo ant mano padangtės;
5kai Visagalis dar buvo su manimi, kai mano vaikai buvo aplink mane;
6kai savo žingsnius ploviau sviestu, ir uola man išliejo aliejaus upes;
7kai išeidavau per miestą iki vartų, kai gatvėje paruošdavau savo sėdėjimo vietą!
8Jaunuoliai mane pamatę slėpdavosi; o seniai atsikėlę stovėdavo.
9Kunigaikščiai susilaikydavo nuo kalbėjimo ir uždėdavo ranką sau ant burnos.
10Kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.
11Kai ausis mane išgirdo, laimino mane; ir kai akis mane pamatė, ji man liudijo;
12nes aš išgelbėdavau beturtį, kuris šaukdavo, ir našlaitį, ir tą, kuris neturėjo, kas jam padėtų.
13Man ateidavo palaiminimas to, kuris buvo bepražūstantis; ir padarydavau, kad našlės širdis giedotų iš džiaugsmo.
14Apsivilkau teisumu, ir jis mane aprengė; mano teismas buvo kaip apsiaustas ir karūna.
15Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.
16Aš buvau tėvas beturčiams; ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.
17Sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.
18Tuomet sakiau: ‘Savo lizde mirsiu ir padauginsiu savo dienas kaip smiltis.
19Mano šaknis išsikerojo prie vandenų, ir rasa visą naktį gulėjo ant mano šakos.
20Mano šlovė buvo šviežia manyje, ir mano lankas buvo atnaujintas mano rankoje.
21Žmonės man atsukdavo ausį ir laukdavo, ir tylėdavo man patariant.
22Po mano žodžių jie nebekalbėdavo; ant jų lašėdavo mano kalba.
23Jie laukdavo manęs kaip lietaus; jie plačiai praverdavo burną kaip dėl vėlyvojo lietaus.
24Jei jiems juokdavausi, jie netikėdavo; ir mano veido šviesos netemdydavo.
25Aš parinkdavau jiems kelią ir sėdėdavau vyriausiuoju, ir gyvendavau kaip karalius kariuomenėje, kaip tas, kuris guodžia raudotojus.