Job 29
1 Jobas toliau tęsė savo palyginimą, sakydamas:
2 „O kad aš būčiau kaip ankstesniais mėnesiais, kaip dienomis, kai Dievas mane saugojo;
3 kai jo žvakė švietė virš mano galvos ir kai jo šviesa vaikščiojau per tamsą;
4 kaip aš buvau savo jaunystės dienomis, kai Dievo paslaptis buvo ant mano padangtės;
5 kai Visagalis dar buvo su manimi, kai mano vaikai buvo aplink mane;
6 kai savo žingsnius ploviau sviestu, ir uola man išliejo aliejaus upes;
7 kai išeidavau per miestą iki vartų, kai gatvėje paruošdavau savo sėdėjimo vietą!
8 Jaunuoliai mane pamatę slėpdavosi; o seniai atsikėlę stovėdavo.
9 Kunigaikščiai susilaikydavo nuo kalbėjimo ir uždėdavo ranką sau ant burnos.
10 Kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.
11 Kai ausis mane išgirdo, laimino mane; ir kai akis mane pamatė, ji man liudijo;
12 nes aš išgelbėdavau beturtį, kuris šaukdavo, ir našlaitį, ir tą, kuris neturėjo, kas jam padėtų.
13 Man ateidavo palaiminimas to, kuris buvo bepražūstantis; ir padarydavau, kad našlės širdis giedotų iš džiaugsmo.
14 Apsivilkau teisumu, ir jis mane aprengė; mano teismas buvo kaip apsiaustas ir karūna.
15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.
16 Aš buvau tėvas beturčiams; ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.
17 Sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.
18 Tuomet sakiau: ‘Savo lizde mirsiu ir padauginsiu savo dienas kaip smiltis.
19 Mano šaknis išsikerojo prie vandenų, ir rasa visą naktį gulėjo ant mano šakos.
20 Mano šlovė buvo šviežia manyje, ir mano lankas buvo atnaujintas mano rankoje.
21 Žmonės man atsukdavo ausį ir laukdavo, ir tylėdavo man patariant.
22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo; ant jų lašėdavo mano kalba.
23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus; jie plačiai praverdavo burną kaip dėl vėlyvojo lietaus.
24 Jei jiems juokdavausi, jie netikėdavo; ir mano veido šviesos netemdydavo.
25 Aš parinkdavau jiems kelią ir sėdėdavau vyriausiuoju, ir gyvendavau kaip karalius kariuomenėje, kaip tas, kuris guodžia raudotojus.