1Bet dabar išjuokia mane jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau sutikęs paskirti prie savo kaimenės šunų.
2Taip, kokią naudą būčiau turėjęs iš jų rankų jėgos? Juose pražuvo senatvė.
3Dėl stokos ir bado jie buvo atsiskyrę, pabėgę į dykumą, seniau tuščią ir dyką.
4Jie skabydavo dedešvas prie krūmų ir kadagio šaknis savo maistui.
5Jie buvo varomi iš žmonių tarpo (jie šaukdavo jiems iš paskos kaip ant vagių),
6kad gyventų slėnių skardžiuose, žemės urvuose ir uolose.
7Tarp krūmų jie rėkdavo; susirinkdavo po dilgėlėmis.
8Jie buvo kvailių vaikai, taip, niekingų žmonių vaikai; jie buvo bjauresni už žemę.
9O dabar aš esu jų daina, taip, aš esu jų priežodis.
10Jie bjaurisi manimi, jie bėga tolyn nuo manęs ir nesivaržo spjauti man į veidą.
11Kadangi jis atleido mano virvę ir ištiko mane, jie irgi nusimetė apynasrį prieš mane.
12Mano dešinėje pakyla jaunuoliai; jie nustumia į šalį mano kojas ir iškelia prieš mane savo pražūties kelius.
13Jie sudarkė mano taką, pastūmėjo į priekį mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.
14Jie užpuolė mane kaip platus vandenų įsilaužimas; suniokojime jie ritosi ant manęs.
15Siaubai atsigręžė į mane; jie persekioja mano sielą kaip vėjas; ir mano gerovė praeina kaip debesis.
16Ir dabar mano siela išsiliejo ant manęs; mane suėmė sielvarto dienos.
17Nakties metu manyje veria mano kaulus; ir mano gyslos nepailsi.
18Dėl didelio mano ligos stiprumo pasikeitė mano drabužis; tai apjuosia mane kaip mano apsiausto apykaklė.
19Jis įmetė mane į purvą, ir tapau kaip dulkės ir pelenai.
20Šaukiuosi tavęs, o tu manęs negirdi; atsistojau, o tu nekreipi dėmesio į mane.
21Tu tapai man žiaurus; savo stipria ranka tu man priešinies.
22Tu pakeli mane į vėją, verti mane ant jo joti ir ištirpdai mano turinį.
23Nes žinau, kad tu nuvesi mane į mirtį ir į namus, paskirtus visiems gyviesiems.
24Tačiau jis neišties savo rankos į kapą, nors jie šaukiasi jo naikinime.
25Ar aš neverkiau dėl to, kuris buvo varge? Ar mano siela neliūdėjo dėl beturčio?
26Kai laukiau gero, tuomet ant manęs atėjo pikta; ir kai laukiau šviesos, atėjo tamsa.
27Mano viduriai virė ir nesiilsėjo; mane pasitiko vargo dienos.
28Aš vaikščiojau gedėdamas, be saulės; aš atsistojęs šaukiau susirinkime.
29Aš slibinų brolis ir pelėdų draugas.
30Mano oda ant manęs pajuodavo ir mano kaulai dega nuo karščio.
31Taip pat mano arfa virto rauda, o mano vargonai – verkiančiųjų balsu.