Job 30
1 Bet dabar išjuokia mane jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau sutikęs paskirti prie savo kaimenės šunų.
2 Taip, kokią naudą būčiau turėjęs iš jų rankų jėgos? Juose pražuvo senatvė.
3 Dėl stokos ir bado jie buvo atsiskyrę, pabėgę į dykumą, seniau tuščią ir dyką.
4 Jie skabydavo dedešvas prie krūmų ir kadagio šaknis savo maistui.
5 Jie buvo varomi iš žmonių tarpo (jie šaukdavo jiems iš paskos kaip ant vagių),
6 kad gyventų slėnių skardžiuose, žemės urvuose ir uolose.
7 Tarp krūmų jie rėkdavo; susirinkdavo po dilgėlėmis.
8 Jie buvo kvailių vaikai, taip, niekingų žmonių vaikai; jie buvo bjauresni už žemę.
9 O dabar aš esu jų daina, taip, aš esu jų priežodis.
10 Jie bjaurisi manimi, jie bėga tolyn nuo manęs ir nesivaržo spjauti man į veidą.
11 Kadangi jis atleido mano virvę ir ištiko mane, jie irgi nusimetė apynasrį prieš mane.
12 Mano dešinėje pakyla jaunuoliai; jie nustumia į šalį mano kojas ir iškelia prieš mane savo pražūties kelius.
13 Jie sudarkė mano taką, pastūmėjo į priekį mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.
14 Jie užpuolė mane kaip platus vandenų įsilaužimas; suniokojime jie ritosi ant manęs.
15 Siaubai atsigręžė į mane; jie persekioja mano sielą kaip vėjas; ir mano gerovė praeina kaip debesis.
16 Ir dabar mano siela išsiliejo ant manęs; mane suėmė sielvarto dienos.
17 Nakties metu manyje veria mano kaulus; ir mano gyslos nepailsi.
18 Dėl didelio mano ligos stiprumo pasikeitė mano drabužis; tai apjuosia mane kaip mano apsiausto apykaklė.
19 Jis įmetė mane į purvą, ir tapau kaip dulkės ir pelenai.
20 Šaukiuosi tavęs, o tu manęs negirdi; atsistojau, o tu nekreipi dėmesio į mane.
21 Tu tapai man žiaurus; savo stipria ranka tu man priešinies.
22 Tu pakeli mane į vėją, verti mane ant jo joti ir ištirpdai mano turinį.
23 Nes žinau, kad tu nuvesi mane į mirtį ir į namus, paskirtus visiems gyviesiems.
24 Tačiau jis neišties savo rankos į kapą, nors jie šaukiasi jo naikinime.
25 Ar aš neverkiau dėl to, kuris buvo varge? Ar mano siela neliūdėjo dėl beturčio?
26 Kai laukiau gero, tuomet ant manęs atėjo pikta; ir kai laukiau šviesos, atėjo tamsa.
27 Mano viduriai virė ir nesiilsėjo; mane pasitiko vargo dienos.
28 Aš vaikščiojau gedėdamas, be saulės; aš atsistojęs šaukiau susirinkime.
29 Aš slibinų brolis ir pelėdų draugas.
30 Mano oda ant manęs pajuodavo ir mano kaulai dega nuo karščio.
31 Taip pat mano arfa virto rauda, o mano vargonai – verkiančiųjų balsu.