Job 31
1 Sudariau sandorą su savo akimis; tad kodėl turėčiau galvoti apie mergelę?
2 Kokia gi Dievo dalis iš aukšto ir koks Visagalio paveldas iš aukštybių?
3 Argi ne pražūtis nedorėliui? Ir argi ne svetima bausmė neteisybės vykdytojams?
4 Argi jis nemato mano kelių ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?
5 Jei vaikščiojau su tuštybe ar jei mano koja skubėjo į apgaulę,
6 tegul mane pasveria teisingomis svarstyklėmis, kad Dievas sužinotų mano dorumą.
7 Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio ir mano širdis vaikščiojo paskui mano akis, ir jei prie mano rankų prilipo kokia dėmė,
8 tuomet tegul aš sėsiu, o kitas tegul valgo; taip, tebūna išrauti su šaknimis mano palikuonys.
9 Jei mano širdis buvo moters suvedžiota ar jei tykojau prie savo artimo durų,
10 tuomet mano žmona tegul mala kitam ir tegul kiti pasilenkia virš jos.
11 Nes tai bjaurus nusikaltimas; taip, tai neteisybė, kuri turi būti baudžiama teisėjų.
12 Nes tai ugnis, kuri ėda iki sunaikinimo, ir visą mano prieaugį išrautų su šaknimis.
13 Jei aš niekinau savo tarno ar savo tarnaitės bylą, kai jie ginčyjosi su manimi,
14 tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką jam atsakysiu, kai jis aplankys?
15 Ar ne tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir jį? Argi ne vienas mus padarė įsčiose?
16 Jei sulaikiau beturčius nuo to, ko jie norėjo, arba daviau užgesti našlės akims,
17 arba vienas valgiau savo kąsnį, o našlaitis nevalgė iš jo
18 (nes nuo mano jaunystės jis užaugo su manimi kaip su tėvu, ir nuo savo motinos įsčių ją vedžiojau),
19 jei mačiau kurį pražūstantį dėl drabužio stokos ar kokį beturtį be apdangalo,
20 jei manęs nelaimino jo strėnos ir jei jis nebuvo sušildytas mano avių vilnomis,
21 jei pakėliau savo ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose sau pagalbą,
22 tuomet tegul mano ranka išnyra iš mano peties mentės ir mano ranka tenulūžta nuo kaulo.
23 Nes sunaikinimas nuo Dievo man buvo siaubas, ir dėl jo didybės negalėčiau ištverti.
24 Jei auksą padariau savo viltimi arba jei tariau geram auksui: ‘Tu mano pasitikėjimas’,
25 jei džiaugiausi, kad didelis mano turtas ir kad daug įsigijo mano ranka,
26 jei man žvelgiant į saulę, kai ji švietė, ar į mėnulį, kuris ėjo žvilgėdamas,
27 mano širdis slapta susigundė ar mano burna bučiavo mano ranką,
28 tai irgi yra neteisybė, kuri turi būti baudžiama teisėjo; nes būčiau išsigynęs aukštai esančio Dievo.
29 Jei džiaugiausi dėl pražūties to, kuris manęs nekentė, ar išsikėliau, kai jį aptiko nelaimė;
30 neleidau savo burnai nusidėti, nelinkėjau jo sielai prakeikimo.
31 Jei mano padangtės žmonės nesakė: ‘O, kad turėtume jo mėsos, kuria nepasisotiname’.
32 Gatvėje nenakvojo ateivis; aš savo duris atidarydavau keleiviui.
33 Jei aš dangsčiau savo nusižengimus kaip Adomas, slėpdamas savo užantyje savo neteisybę;
34 ar aš bijojau didelės minios, ar šeimų panieka taip gąsdino mane, kad tylėjau ir neišėjau pro duris?
35 O kad kas išklausytų mane! Štai mano troškimas, kad Visagalis man atsakytų ir kad mano priešininkas parašytų knygą.
36 Tikrai ant peties ją užsidėčiau ir prisiriščiau ją sau kaip vainiką.
37 Jam paskelbčiau savo žingsnių skaičių, kaip kunigaikštis prie jo prisiartinčiau.
38 Jei mano žemė šaukia prieš mane, arba jos vagos taipogi skundžiasi,
39 jei be pinigų valgiau jos vaisius, arba padariau, kad jos savininkai netektų gyvybės,
40 tai kviečių vietoje tegul auga usnys, o vietoj miežių – raugės“. Pasibaigė Jobo žodžiai.