1Sudariau sandorą su savo akimis; tad kodėl turėčiau galvoti apie mergelę?
2Kokia gi Dievo dalis iš aukšto ir koks Visagalio paveldas iš aukštybių?
3Argi ne pražūtis nedorėliui? Ir argi ne svetima bausmė neteisybės vykdytojams?
4Argi jis nemato mano kelių ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?
5Jei vaikščiojau su tuštybe ar jei mano koja skubėjo į apgaulę,
6tegul mane pasveria teisingomis svarstyklėmis, kad Dievas sužinotų mano dorumą.
7Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio ir mano širdis vaikščiojo paskui mano akis, ir jei prie mano rankų prilipo kokia dėmė,
8tuomet tegul aš sėsiu, o kitas tegul valgo; taip, tebūna išrauti su šaknimis mano palikuonys.
9Jei mano širdis buvo moters suvedžiota ar jei tykojau prie savo artimo durų,
10tuomet mano žmona tegul mala kitam ir tegul kiti pasilenkia virš jos.
11Nes tai bjaurus nusikaltimas; taip, tai neteisybė, kuri turi būti baudžiama teisėjų.
12Nes tai ugnis, kuri ėda iki sunaikinimo, ir visą mano prieaugį išrautų su šaknimis.
13Jei aš niekinau savo tarno ar savo tarnaitės bylą, kai jie ginčyjosi su manimi,
14tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką jam atsakysiu, kai jis aplankys?
15Ar ne tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir jį? Argi ne vienas mus padarė įsčiose?
16Jei sulaikiau beturčius nuo to, ko jie norėjo, arba daviau užgesti našlės akims,
17arba vienas valgiau savo kąsnį, o našlaitis nevalgė iš jo
18(nes nuo mano jaunystės jis užaugo su manimi kaip su tėvu, ir nuo savo motinos įsčių ją vedžiojau),
19jei mačiau kurį pražūstantį dėl drabužio stokos ar kokį beturtį be apdangalo,
20jei manęs nelaimino jo strėnos ir jei jis nebuvo sušildytas mano avių vilnomis,
21jei pakėliau savo ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose sau pagalbą,
22tuomet tegul mano ranka išnyra iš mano peties mentės ir mano ranka tenulūžta nuo kaulo.
23Nes sunaikinimas nuo Dievo man buvo siaubas, ir dėl jo didybės negalėčiau ištverti.
24Jei auksą padariau savo viltimi arba jei tariau geram auksui: ‘Tu mano pasitikėjimas’,
25jei džiaugiausi, kad didelis mano turtas ir kad daug įsigijo mano ranka,
26jei man žvelgiant į saulę, kai ji švietė, ar į mėnulį, kuris ėjo žvilgėdamas,
27mano širdis slapta susigundė ar mano burna bučiavo mano ranką,
28tai irgi yra neteisybė, kuri turi būti baudžiama teisėjo; nes būčiau išsigynęs aukštai esančio Dievo.
29Jei džiaugiausi dėl pražūties to, kuris manęs nekentė, ar išsikėliau, kai jį aptiko nelaimė;
30neleidau savo burnai nusidėti, nelinkėjau jo sielai prakeikimo.
31Jei mano padangtės žmonės nesakė: ‘O, kad turėtume jo mėsos, kuria nepasisotiname’.
32Gatvėje nenakvojo ateivis; aš savo duris atidarydavau keleiviui.
33Jei aš dangsčiau savo nusižengimus kaip Adomas, slėpdamas savo užantyje savo neteisybę;
34ar aš bijojau didelės minios, ar šeimų panieka taip gąsdino mane, kad tylėjau ir neišėjau pro duris?
35O kad kas išklausytų mane! Štai mano troškimas, kad Visagalis man atsakytų ir kad mano priešininkas parašytų knygą.
36Tikrai ant peties ją užsidėčiau ir prisiriščiau ją sau kaip vainiką.
37Jam paskelbčiau savo žingsnių skaičių, kaip kunigaikštis prie jo prisiartinčiau.
38Jei mano žemė šaukia prieš mane, arba jos vagos taipogi skundžiasi,
39jei be pinigų valgiau jos vaisius, arba padariau, kad jos savininkai netektų gyvybės,
40tai kviečių vietoje tegul auga usnys, o vietoj miežių – raugės“. Pasibaigė Jobo žodžiai.