1Taigi tie trys vyrai liovėsi atsakinėję Jobui, nes jis buvo teisus savo paties akyse.
2Tada užsidegė buzito Barachelio sūnaus Elihuvo iš Ramo giminės rūstybė; jo rūstybė užsidegė prieš Jobą, nes jis verčiau teisino save, o ne Dievą.
3Taip pat jo rūstybė užsidegė prieš jo tris draugus, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.
4Na, o Elihuvas laukė, kol kalbėjo Jobas, nes jie buvo senesni už jį.
5Kai Elihuvas pamatė, kad nebuvo atsakymo tų trijų vyrų burnoje, užsidegė jo rūstybė.
6Ir buzito Barachelio sūnus Elihuvas atsakydamas tarė: „Aš esu jaunas, o jūs esate labai seni; todėl aš bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.
7Aš sakiau: ‘Tegul kalba dienos, ir daugybė metų tepamoko išminties’.
8Tačiau dvasia yra žmoguje, ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.
9Didžiūnai ne visuomet išmintingi; ir ne seniai supranta teismą.
10Todėl sakiau: ‘Paklausykite manęs; aš irgi pareikšiu savo nuomonę’.
11Štai aš laukiau jūsų žodžių; atsukau ausį į jūsų samprotavimus, kai ieškojote, ką pasakyti.
12Taip, kreipiau dėmesį į jus, ir štai nei vienas iš jūsų neįtikino Jobo nei neatsakė į jo žodžius;
13kad nesakytumėte: ‘Sužinojome išmintį; Dievas jį atstumia, ne žmogus’.
14Na, o jis nenukreipė savo žodžių prieš mane; ir jūsų žodžiais jam neatsakysiu.
15Jie nustebo, nebeatsakė; jie nustojo kalbėję.
16Kai aš laukiau (nes jie nekalbėjo, bet stovėjo nejudėdami ir nebeatsakė),
17aš sakiau: ‘Aš irgi atsakysiu iš savo pusės, aš irgi pareikšiu savo nuomonę.
18Nes esu kupinas dalykų, dvasia mano viduje verčia mane.
19Štai mano pilvas kaip vynas, neturintis angos; jis pasiruošęs pratrūkti kaip nauji indai.
20Aš kalbėsiu, kad atsigaivinčiau; atversiu savo lūpas ir atsakysiu.
21Meldžiu jus, tenebūsiu niekam šališkas ir niekam tenesuteikinėsiu pataikaujančių titulų.
22Nes nemoku suteikti pataikaujančių titulų; jei taip daryčiau, mane padariusysis greitai mane pašalintų“.