Job 32
1 Taigi tie trys vyrai liovėsi atsakinėję Jobui, nes jis buvo teisus savo paties akyse.
2 Tada užsidegė buzito Barachelio sūnaus Elihuvo iš Ramo giminės rūstybė; jo rūstybė užsidegė prieš Jobą, nes jis verčiau teisino save, o ne Dievą.
3 Taip pat jo rūstybė užsidegė prieš jo tris draugus, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.
4 Na, o Elihuvas laukė, kol kalbėjo Jobas, nes jie buvo senesni už jį.
5 Kai Elihuvas pamatė, kad nebuvo atsakymo tų trijų vyrų burnoje, užsidegė jo rūstybė.
6 Ir buzito Barachelio sūnus Elihuvas atsakydamas tarė: „Aš esu jaunas, o jūs esate labai seni; todėl aš bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.
7 Aš sakiau: ‘Tegul kalba dienos, ir daugybė metų tepamoko išminties’.
8 Tačiau dvasia yra žmoguje, ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.
9 Didžiūnai ne visuomet išmintingi; ir ne seniai supranta teismą.
10 Todėl sakiau: ‘Paklausykite manęs; aš irgi pareikšiu savo nuomonę’.
11 Štai aš laukiau jūsų žodžių; atsukau ausį į jūsų samprotavimus, kai ieškojote, ką pasakyti.
12 Taip, kreipiau dėmesį į jus, ir štai nei vienas iš jūsų neįtikino Jobo nei neatsakė į jo žodžius;
13 kad nesakytumėte: ‘Sužinojome išmintį; Dievas jį atstumia, ne žmogus’.
14 Na, o jis nenukreipė savo žodžių prieš mane; ir jūsų žodžiais jam neatsakysiu.
15 Jie nustebo, nebeatsakė; jie nustojo kalbėję.
16 Kai aš laukiau (nes jie nekalbėjo, bet stovėjo nejudėdami ir nebeatsakė),
17 aš sakiau: ‘Aš irgi atsakysiu iš savo pusės, aš irgi pareikšiu savo nuomonę.
18 Nes esu kupinas dalykų, dvasia mano viduje verčia mane.
19 Štai mano pilvas kaip vynas, neturintis angos; jis pasiruošęs pratrūkti kaip nauji indai.
20 Aš kalbėsiu, kad atsigaivinčiau; atversiu savo lūpas ir atsakysiu.
21 Meldžiu jus, tenebūsiu niekam šališkas ir niekam tenesuteikinėsiu pataikaujančių titulų.
22 Nes nemoku suteikti pataikaujančių titulų; jei taip daryčiau, mane padariusysis greitai mane pašalintų“.