1Tikrai sidabrui yra gysla, ir vieta auksui, kur jį valo.
2Geležis imama iš žemės, o iš akmens išlydomas varis.
3Jis nustato galą tamsai ir ištiria kiekvieną tobulumą, tamsos akmenis ir mirties šešėlį.
4Srovė atitrūksta nuo gyventojų, vandenys – pamiršti kojų; jie išdžiūvę, atsitraukę nuo žmonių.
5O žemė – iš jos išauga duona; o po ja išsiverčia tarsi ugnis.
6Jos akmenys – safyro vieta; ir ji turi aukso dulkių.
7Yra takas, kurio nežino nei vienas skrajūnas ir kurio nematė maitvanagio akis;
8jo nemindžiojo liūto jaunikliai ir juo nepraėjo piktas liūtas.
9Jis ištiesia ranką į uolą; jis išvarto kalnus su šaknimis.
10Uolose jis iškerta upes; ir jo akis mato kiekvieną brangų daiktą.
11Jis suriša sroves, kad neišsilietų; ir išneša švieson tai, kas paslėpta.
12Bet kur randama išmintis, ir kur yra supratimo vieta?
13Žmogus nežino jos kainos; ir jos neranda gyvųjų šalyje.
14Gelmė sako: „Jos nėra pas mane“; o jūra sako: „Jos nėra su manimi“.
15Jos negalima įgyti už auksą, ir nepasversi jos kainos sidabru.
16Negalima jos įkainoti Ofyro auksu, brangiu oniksu ar safyru.
17Jai negali prilygti auksas ir krištolas; ir jos neiškeisti į puikaus aukso brangenybes.
18Koralų ir perlų neverta minėti; nes išminties kaina aukštesnė už rubinų.
19Jai neprilygsta Etiopijos topazas, ir jos neįkainosi grynu auksu.
20Iš kur tad ateina išmintis, ir kur yra supratimo vieta?
21Kadangi ji yra paslėpta nuo akių visų gyvųjų ir laikoma paslaptyje nuo oro skrajūnų.
22Pražūtis ir mirtis sako: „Mes girdėjome savo ausimis garsą apie ją“.
23Dievas nusimano apie jos kelią ir žino jos vietą.
24Nes jis žvelgia į žemės pakraščius ir mato po visu dangumi;
25kad paskirtų vėjams svorį; ir jis pasveria vandenis saiku.
26Kai paskyrė lietui įsaką ir kelią griaustinio žaibui,
27tada jis ją matė ir ją paskelbė; jis ją paruošė, taip, ir ją ištyrė.
28O žmogui jis tarė: ‘Štai Viešpaties baimė – tai yra išmintis; ir šalintis nuo pikto yra supratimas’“.