1Dar daugiau Jobas tęsė savo palyginimą, sakydamas:
2„Kaip gyvas Dievas, kuris pašalino mano teismą; ir Visagalis, kuris vargino mano sielą;
3kol mano kvapas yra manyje, ir Dievo dvasia yra mano šnervėse;
4mano lūpos nekalbės nedorybės, ir mano liežuvis neištars apgaulės.
5Gink Dieve, kad aš jus teisinčiau; kol mirsiu, neatitrauksiu savo dorumo nuo savęs.
6Savo teisumo tvirtai laikausi ir jo nepaleisiu: mano širdis man nepriekaištaus, kol aš gyvenu.
7Tegul mano priešas bus kaip nedorėlis, ir tas, kuris sukyla prieš mane, kaip neteisusis.
8Nes kokia veidmainio viltis, nors jis ir turi naudos, kai Dievas atima jo sielą?
9Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai ant jo užeis bėda?
10Ar jis gėrėsis Visagaliu? Ar jis visada šauksis Dievo?
11Aš jus pamokysiu Dievo ranka; nenuslėpsiu to, kas pas Visagalį.
12Štai jūs patys visa tai matėte; tai kodėl jūs taip visiškai tušti?
13Šita yra nedorėlio dalis pas Dievą ir engėjų palikimas, kurį jie gaus iš Visagalio.
14Jei jo vaikų padaugėja, tai bus kalavijui; ir jo palikuonys nepasisotins duona.
15Išlikusieji iš jo bus laidojami mirtyje; ir jo našlės neraudos.
16Nors jis susikraus sidabro kaip dulkių ir pasiruoš drabužių kaip molio;
17jis galbūt juos paruoš, tačiau teisusis jais apsivilks, ir sidabrą padalins nekaltasis.
18Jis stato savo namus kaip kandis ir kaip pastogę, kurią pasidaro sargas.
19Turtuolis atsiguls, bet jis nebus surinktas; jis atveria akis, ir jo nėra.
20Siaubai jį pasigriebia kaip vandenys, naktį jį nusineša audra.
21Jį nusineša rytų vėjas, ir jis nueina; kaip audra nusviedžia jį iš jo vietos.
22Nes Dievas mėtys į jį ir nesigailės; jis bėgte bėgs iš jo rankos.
23Žmonės plos savo rankomis prieš jį ir iššvilps jį iš jo vietos“.