1Žmogus, gimęs iš moters, yra nedaugelio dienų ir kupinas vargų.
2Jis išdygsta kaip gėlė ir yra nupjaunamas; jis pabėga kaip šešėlis ir nepasilieka.
3Ar tu atveri savo akis į tokį ir nuvedi mane į teismą su savimi?
4Kas gali iš nešvaraus dalyko išgauti švarų? Niekas.
5Kadangi nustatytos jo dienos, jo mėnesių skaičius yra pas tave, tu nustatei jo ribas, kurių jis negali peržengti;
6nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol jis kaip samdinys užbaigs savo dieną.
7Nes medžiui yra viltis, jei jį nukerta, kad jis atžels, ir kad jo gležnos atžalos nesiliaus.
8Nors žemėje jo šaknys pasensta ir dirvoje numiršta jo kelmas;
9tačiau nuo vandens kvapo jis išleis pumpurus ir išleis šakas kaip sodinys.
10Bet žmogus miršta ir suyra; taip, žmogus išleidžia dvasią, ir kur jis yra?
11Kaip vandenys dingsta iš jūros ir kaip upė išsenka ir išdžiūsta;
12taip atsigula žmogus ir nebeatsikelia: kol dangūs nepasibaigs, jie neatsibus nei nebus prikelti iš savo miego.
13O kad paslėptum mane kape, kad laikytum mane slaptoje, kol praeis tavo rūstybė, kad paskirtum man nustatytą laiką ir mane atsimintum!
14Jei žmogus miršta, ar jis vėl begyvens? Visas savo paskirto laiko dienas aš lauksiu, kol man ateis permaina.
15Tu pašauksi, o aš tau atsiliepsiu; tu trokši savo rankų darbo.
16Nes dabar tu skaičiuoji mano žingsnius; ar tu nestebi mano nuodėmės?
17Mano nusižengimas užantspauduotas maišelyje, ir tu užsiuvai mano neteisybę.
18Ir tikrai kalnas griūdamas nueina niekais, ir uola pasitraukia iš savo vietos.
19Vandenys nutrina akmenis; tu nuplauni tai, kas išauga iš žemės dulkių; ir tu sunaikini žmogaus viltį.
20Tu nugali jį visą laiką, ir jis dingsta; tu pakeiti jo veidą ir jį išvarai.
21Jo sūnūs bus gerbiami, o jis to nežino; jie nužeminti, bet jis to apie juos nepastebi.
22Bet jo kūnas ant jo turės skausmus, ir jo siela jo viduje – liūdės“.