Job 14
1 Žmogus, gimęs iš moters, yra nedaugelio dienų ir kupinas vargų.
2 Jis išdygsta kaip gėlė ir yra nupjaunamas; jis pabėga kaip šešėlis ir nepasilieka.
3 Ar tu atveri savo akis į tokį ir nuvedi mane į teismą su savimi?
4 Kas gali iš nešvaraus dalyko išgauti švarų? Niekas.
5 Kadangi nustatytos jo dienos, jo mėnesių skaičius yra pas tave, tu nustatei jo ribas, kurių jis negali peržengti;
6 nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol jis kaip samdinys užbaigs savo dieną.
7 Nes medžiui yra viltis, jei jį nukerta, kad jis atžels, ir kad jo gležnos atžalos nesiliaus.
8 Nors žemėje jo šaknys pasensta ir dirvoje numiršta jo kelmas;
9 tačiau nuo vandens kvapo jis išleis pumpurus ir išleis šakas kaip sodinys.
10 Bet žmogus miršta ir suyra; taip, žmogus išleidžia dvasią, ir kur jis yra?
11 Kaip vandenys dingsta iš jūros ir kaip upė išsenka ir išdžiūsta;
12 taip atsigula žmogus ir nebeatsikelia: kol dangūs nepasibaigs, jie neatsibus nei nebus prikelti iš savo miego.
13 O kad paslėptum mane kape, kad laikytum mane slaptoje, kol praeis tavo rūstybė, kad paskirtum man nustatytą laiką ir mane atsimintum!
14 Jei žmogus miršta, ar jis vėl begyvens? Visas savo paskirto laiko dienas aš lauksiu, kol man ateis permaina.
15 Tu pašauksi, o aš tau atsiliepsiu; tu trokši savo rankų darbo.
16 Nes dabar tu skaičiuoji mano žingsnius; ar tu nestebi mano nuodėmės?
17 Mano nusižengimas užantspauduotas maišelyje, ir tu užsiuvai mano neteisybę.
18 Ir tikrai kalnas griūdamas nueina niekais, ir uola pasitraukia iš savo vietos.
19 Vandenys nutrina akmenis; tu nuplauni tai, kas išauga iš žemės dulkių; ir tu sunaikini žmogaus viltį.
20 Tu nugali jį visą laiką, ir jis dingsta; tu pakeiti jo veidą ir jį išvarai.
21 Jo sūnūs bus gerbiami, o jis to nežino; jie nužeminti, bet jis to apie juos nepastebi.
22 Bet jo kūnas ant jo turės skausmus, ir jo siela jo viduje – liūdės“.