1Tada temanas Elifazas atsakė ir tarė:
2„Ar išmintingas žmogus taria tuščią pažinimą ir pripildo savo pilvą rytų vėjo?
3Ar jis samprotauja nenaudinga šneka ar kalbomis, kuriomis nepadaro nieko gero?
4Taip, tu atmeti baimę ir sulaikai maldą Dievo akivaizdoje.
5Nes tavo burna ištaria tavo neteisybę, ir tu pasirenki klastingųjų liežuvį.
6Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš; taip, tavo paties lūpos liudija prieš tave.
7Ar tu esi pirmas gimęs žmogus? Ar pirmiau kalvų buvai padarytas?
8Ar tu girdėjai Dievo paslaptį, ar sau pasilaikei išmintį?
9Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko nebūtų mumyse?
10Pas mus yra ir žilagalvių, ir labai senų, daug senesnių už tavo tėvą.
11Ar per menkos tau Dievo paguodos, ar turi kokią paslaptį?
12Kodėl tavo širdis tave nusineša? Ir į ką mirkčioja tavo akys,
13kad nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo burnos?
14Kas yra žmogus, kad būtų švarus, ir gimęs iš moters, kad būtų teisus?
15Štai savo šventaisiais jis nepasitiki; taip, dangūs nėra švarūs jo akyse.
16Tai kiek bjauresnis ir purvinesnis yra žmogus, geriantis neteisybę kaip vandenį?
17Aš tau apsakysiu, paklausyk manęs; ir ką esu matęs, aš paskelbsiu;
18ką išminčiai papasakojo iš savo tėvų ir to neslėpė;
19jiems vieniems buvo duota žemė, ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.
20Nedorėlis su skausmu triūsia per visas savo dienas, ir metų skaičius paslėptas nuo engėjo.
21Labai bauginantis garsas jo ausyse; klestėjimo metu jį užpuls naikintojas.
22Jis netiki, kad sugrįš iš tamsos, ir jis yra laukiamas kalavijo.
23Jis klaidžioja visur ieškodamas duonos, sakydamas: „Kur ji?“ Jis žino, kad tamsos diena paruošta jo rankoje.
24Jį gąsdins vargas ir didelis skausmas; jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs mūšiui.
25Nes jis ištiesia prieš Dievą savo ranką ir stiprina save prieš Visagalį.
26Jis bėga ant jo – ant jo sprando, ant jo skydų iškilumų.
27Nes jis padengė savo veidą riebalais ir užsiaugino lašinių bryzus ant savo šonų.
28Jis gyvena nuniokotuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie jau bepasidarantys krūvomis.
29Jis nebus turtingas, nei jo turtas neišliks, nei neprailgins jo tobulumo žemėje.
30Jis neišeis iš tamsos; jo šakas sudžiovins liepsna, ir nuo jo burnos kvapo jis išnyks.
31Tegul apgautasis nepasitiki tuštybe; nes tuštybė bus jo atlygis.
32Tai bus įvykdyta dar prieš jo laiką, ir jo šaka nežaliuos.
33Jis kaip vynmedis nupurtys savo neprinokusias vynuoges ir kaip alyvmedis numes savo žiedus.
34Nes veidmainių susirinkimas bus nuniokotas, ir ugnis suris kyšininkavimo padangtes.
35Jie pastoja piktu ir pagimdo tuštybę, ir jų pilvas paruošia apgaulę“.