Job 16
1 Tada Jobas atsakė ir tarė:
2 „Tokių dalykų daug esu girdėjęs; apgailėtini guodėjai jūs visi.
3 Ar tušti žodžiai turi pabaigą? Arba kas tave paskatina, kad tu atsakai?
4 Aš irgi galėčiau kalbėti kaip jūs; jei jūsų siela būtų mano sielos vietoje, aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti savo galvą prieš jus.
5 Bet aš jus pastiprinčiau savo burna, ir mano lūpų judesiai palengvintų jūsų sielvartą.
6 Nors aš ir kalbu, mano sielvartas nepalengvėjo; nors ir susilaikau, kuo man lengviau?
7 Bet dabar jis išvargino mane; tu nusiaubei visą mano būrį.
8 Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane; ir mano liesumas, kylantis manyje, liudija man į veidą.
9 Jis savo rūstybėje drasko mane, jis nekenčia manęs; jis griežia ant manęs savo dantimis; mano priešas aštrina savo akis į mane.
10 Jie išsižiojo prieš mane savo burna; jie smogė man į skruostą priekaištingai; jie susirinko prieš mane.
11 Dievas atidavė mane bedieviams ir perdavė mane į nedorėlių rankas.
12 Aš buvau ramybėje, bet jis perlaužė mane pusiau; taip pat, nutvėręs mane už sprando, išpurtė mane į gabalus ir pastatė mane sau taikiniu.
13 Jo lankininkai apsupo mane, jis perskelia mano inkstus ir nesigaili; jis išlieja ant žemės mano tulžį.
14 Jis pralaužia manyje spragą po spragos, jis bėga į mane kaip milžinas.
15 Užsiuvau ašutinę sau ant odos ir suteršiau dulkėse savo ragą.
16 Mano veidas subjuręs nuo verkimo, o ant mano akių vokų – mirties šešėlis;
17 ne dėl kokio tai neteisingumo mano rankose; taipogi mano malda yra tyra.
18 O žeme, neuždenk mano kraujo, ir tenebūna vietos mano šauksmui.
19 Ir dabar, štai danguje yra mano liudytojas, mano liudijimas aukštybėse.
20 Mano draugai paniekina mane; bet mano akis lieja ašaras Dievui.
21 O kad kas apgintų žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą!
22 Keliems metams praėjus aš nueisiu keliu, kuriuo nebesugrįšiu.