1Tada Jobas atsakė ir tarė:
2„Tokių dalykų daug esu girdėjęs; apgailėtini guodėjai jūs visi.
3Ar tušti žodžiai turi pabaigą? Arba kas tave paskatina, kad tu atsakai?
4Aš irgi galėčiau kalbėti kaip jūs; jei jūsų siela būtų mano sielos vietoje, aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti savo galvą prieš jus.
5Bet aš jus pastiprinčiau savo burna, ir mano lūpų judesiai palengvintų jūsų sielvartą.
6Nors aš ir kalbu, mano sielvartas nepalengvėjo; nors ir susilaikau, kuo man lengviau?
7Bet dabar jis išvargino mane; tu nusiaubei visą mano būrį.
8Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane; ir mano liesumas, kylantis manyje, liudija man į veidą.
9Jis savo rūstybėje drasko mane, jis nekenčia manęs; jis griežia ant manęs savo dantimis; mano priešas aštrina savo akis į mane.
10Jie išsižiojo prieš mane savo burna; jie smogė man į skruostą priekaištingai; jie susirinko prieš mane.
11Dievas atidavė mane bedieviams ir perdavė mane į nedorėlių rankas.
12Aš buvau ramybėje, bet jis perlaužė mane pusiau; taip pat, nutvėręs mane už sprando, išpurtė mane į gabalus ir pastatė mane sau taikiniu.
13Jo lankininkai apsupo mane, jis perskelia mano inkstus ir nesigaili; jis išlieja ant žemės mano tulžį.
14Jis pralaužia manyje spragą po spragos, jis bėga į mane kaip milžinas.
15Užsiuvau ašutinę sau ant odos ir suteršiau dulkėse savo ragą.
16Mano veidas subjuręs nuo verkimo, o ant mano akių vokų – mirties šešėlis;
17ne dėl kokio tai neteisingumo mano rankose; taipogi mano malda yra tyra.
18O žeme, neuždenk mano kraujo, ir tenebūna vietos mano šauksmui.
19Ir dabar, štai danguje yra mano liudytojas, mano liudijimas aukštybėse.
20Mano draugai paniekina mane; bet mano akis lieja ašaras Dievui.
21O kad kas apgintų žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą!
22Keliems metams praėjus aš nueisiu keliu, kuriuo nebesugrįšiu.