1Mano kvėpavimas sugedęs, mano dienos užgesusios, kapai man paruošti.
2Argi išjuokėjai nėra su manimi? Ir argi mano akys nepasilieka jų kurstyme.
3Padėk dabar, padėk mane užstatu pas save; kas sukirs su manimi rankomis?
4Nes tu paslėpei jų širdis nuo supratimo; todėl jų neišaukštinsi.
5Kas kalba meilikaujančiai savo draugams, to vaikų akys nusilps.
6Jis mane dar padarė liaudies priežodžiu; o seniau aš buvau kaip būgnelis.
7Taipogi aptemo nuo sielvarto ir mano akis, ir visi mano nariai kaip šešėlis.
8Tiesieji bus nuo to apstulbę, o nekaltieji pakils prieš veidmainį.
9Taip pat teisusis laikysis savo kelio, o tas, kas turi švarias rankas, stiprės ir stiprės.
10Bet jūs visi grįžkite ir dabar ateikite; nes negaliu rasti nei vieno išmintingo tarp jūsų.
11Mano dienos praėjo, sudužo mano ketinimai – mano širdies mintys.
12Naktį jie paverčia diena; šviesa yra trumpa dėl tamsos.
13Jei laukiu, kapas yra mano namai; tamsybėje pasiklojau savo patalą.
14Aš tariau sugedimui: ‘Tu mano tėvas’; kirmėlei: ‘Tu mano motina ir mano sesuo’.
15Ir kur dabar mano viltis? O kas dėl mano vilties – kas ją bepamatys?
16Jos nužengs į duobės užtvarą, kai mes kartu ilsėsimės dulkėse“.