Job 17
1 Mano kvėpavimas sugedęs, mano dienos užgesusios, kapai man paruošti.
2 Argi išjuokėjai nėra su manimi? Ir argi mano akys nepasilieka jų kurstyme.
3 Padėk dabar, padėk mane užstatu pas save; kas sukirs su manimi rankomis?
4 Nes tu paslėpei jų širdis nuo supratimo; todėl jų neišaukštinsi.
5 Kas kalba meilikaujančiai savo draugams, to vaikų akys nusilps.
6 Jis mane dar padarė liaudies priežodžiu; o seniau aš buvau kaip būgnelis.
7 Taipogi aptemo nuo sielvarto ir mano akis, ir visi mano nariai kaip šešėlis.
8 Tiesieji bus nuo to apstulbę, o nekaltieji pakils prieš veidmainį.
9 Taip pat teisusis laikysis savo kelio, o tas, kas turi švarias rankas, stiprės ir stiprės.
10 Bet jūs visi grįžkite ir dabar ateikite; nes negaliu rasti nei vieno išmintingo tarp jūsų.
11 Mano dienos praėjo, sudužo mano ketinimai – mano širdies mintys.
12 Naktį jie paverčia diena; šviesa yra trumpa dėl tamsos.
13 Jei laukiu, kapas yra mano namai; tamsybėje pasiklojau savo patalą.
14 Aš tariau sugedimui: ‘Tu mano tėvas’; kirmėlei: ‘Tu mano motina ir mano sesuo’.
15 Ir kur dabar mano viltis? O kas dėl mano vilties – kas ją bepamatys?
16 Jos nužengs į duobės užtvarą, kai mes kartu ilsėsimės dulkėse“.