Jeremiah 9
1 O, kad mano galva būtų vandenys ir mano akys – ašarų šaltinis, jog dieną ir naktį galėčiau apraudoti savo tautos dukters užmuštuosius!
2 O kad dykumoje turėčiau keliautojų buveinę; kad galėčiau palikti savo tautą ir eiti nuo jų! Nes jie visi svetimautojai, neištikimųjų sambūris.
3 „Jie išlenkia savo liežuvius melams kaip savo lanką; bet jie nėra narsūs už tiesą žemėje; nes jie eina iš pikto į pikta ir manęs nepažįsta, – sako VIEŠPATS.
4 – Saugokitės kiekvienas savo artimo ir nepasitikėkite nei vienu broliu; nes kiekvienas brolis visiškai išstums kitą, ir kiekvienas artimas vaikščios skleisdamas šmeižtus.
5 Ir jie apgaudinės kiekvienas savo artimą ir nekalbės tiesos; jie išmokė savo liežuvį kalbėti melus, ir nuvargina save, darydami neteisybę.
6 Tavo buveinė apgaulės tarpe; dėl apgaulės jie atsisako pažinti mane“, – sako VIEŠPATS.
7 Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Štai aš juos išlydysiu ir išmėginsiu; nes kaipgi turėčiau daryti savo tautos dukrai?
8 Jų liežuvis kaip iššauta strėlė; jis kalba apgaulę; jie burna taikingai kalba savo artimui, bet širdyje jie jo tykoja.
9 Argi už tai neturėčiau jų aplankyti? – sako VIEŠPATS; – ar šitokiai tautai neatkeršys mano siela?
10 Dėl kalnų imsiu verkti ir dejuoti, ir dėl dykumos buveinių raudosiu, nes jie sudeginti taip, kad niekas negali pereiti per juos; ir niekas negirdi galvijų balso; ir dangų skrajūnai, ir žvėrys pabėgo; jie dingo.
11 Ir aš padarysiu Jeruzalę krūvomis ir slibinų lindyne; ir Judos miestus padarysiu tuščius, be gyventojų.
12 Kas yra išmintingas, kad galėtų tai suprasti? Ir kas yra tas, kuriam kalbėjo VIEŠPATIES burna, kad jis tai paskelbtų, dėl ko žūsta šalis, sudeginta kaip dykuma, jog niekas nepereina?“
13 Ir VIEŠPATS sako: „Kadangi jie paliko mano įstatymą, kurį padėjau jų priešakyje, ir nepakluso mano balsui, ir pagal jį nevaikščiojo;
14 bet vaikščiojo pagal savo širdies sumanymus ir paskui Baalus, kurių jų tėvai juos išmokė“.
15 Todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Štai aš juos, tai yra, šią tautą, maitinsiu metėlėmis ir duosiu jiems gerti tulžies vandens.
16 Taipogi aš juos išsklaidysiu tarp pagonių, kurių nežinojo nei jie, nei jų tėvai; ir siųsiu paskui juos kalaviją, kol juos sunaikinsiu“.
17 Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Apgalvokite ir pasišaukite raudotojų, kad jos ateitų; ir siųskite pas sumanias moteris, kad jos ateitų;
18 ir jos teatskuba ir ima dėl mūsų raudoti, idant mūsų akys lietųsi ašaromis ir mūsų akių vokai ištrykštų vandenimis“.
19 Nes raudojimo balsas girdisi iš Siono: Kaip mes sunaikinti! Mes labai susigėdę, nes mes palikome šalį, nes mūsų buveinės mus išmetė.
20 Klausykite, o moterys, VIEŠPATIES žodžio ir tepriima jūsų ausys jo burnos žodį, ir savo dukteris mokykite raudoti, ir kiekviena savo artimą – raudos.
21 Nes mirtis lipo pro mūsų langus ir įžengė į mūsų rūmus, kad iškirstų vaikus lauke, jaunuolius gatvėse.
22 Kalbėk: Taip sako VIEŠPATS: „Žmonių lavonai kris kaip mėšlas atvirame lauke, kaip saujos paskui pjovėją, ir niekas jų nesurinks“.
23 Taip sako VIEŠPATS: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi ir galingasis tenesigiria savo galia, turtingasis tenesigiria savo turtais;
24 bet tas, kuris giriasi, tesigiria tuo, kad supranta ir pažįsta mane, kad aš esu VIEŠPATS, kuris vykdo mielaširdystę, teismą ir teisumą žemėje; nes tais dalykais aš gėriuosi“, – sako VIEŠPATS.
25 „Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš nubausiu visus apipjaustytuosius su neapipjaustytais:
26 Egiptą, Judą, Edomą, Amono vaikus, Moabą ir visus, esančius tolimiausiuose pakraščiuose, kurie gyvena dykumoje; nes visos šitos tautos yra neapipjaustytos, ir visi Izraelio namai – neapipjaustyti širdyje“.